Psichologiškai Juozo Statkevičiaus emocijų protrūkį paaiškinti gana paprasta. Kūrybingoms asmenybėms išvis yra būdinga egzaltacija, nuolatinis stresas, gyvenimo „po presu“ būsena, todėl bet kuris, rodos, net ir menkiausias dirgiklis gali išmušti kamštį iš to garo katilo, pro kurio skylutes staiga išsiveržia keiksmai, tulžis ir užgaulės kritikams ar konkurentams. O tokiu atveju dirglios asmenybėms nelengva suvaldyti savo leksikoną, dėl ko, kaip paprastai, vėliau tenka gailėtis.
Atsiminkime antisemitinį „Dior“ mados namų kūrybos direktoriaus Johno Galliano protrūkį 2011 metais Paryžiuje, už ką dizaineris ne tik neteko posto, bet ir buvo teisiamas. Teisme jo gynyba teigė, kad tokį rasistinį ir antisemitinį J.Galliano išpuolį „sąlygojo nuolatinis stresas darbe ir gausybė priklausomybių“.
Matyt, ir Juozui, gana mažaraštišku tekstu (kur kas labiau tinkančiu politikui ar buvusiam Valstybinės mokesčių inspekcijos direktoriui, o ne dizaineriui) išvadinusiam J. Janus „bulvės veidu“, taip pat tiktų tokia gynybinė pozicija.
Nuolatinis stresas, be abejo, ypač tik ką pasibaigus triumfališkam naujos Statkevičiaus kolekcijos pristatymui, pareikalavusiam nemažai fizinių ir psichologinių jėgų (Karlas Lagerfeldas ruošdamasis savo kolekcijų pristatymui, išgerdavo 25 butelius „Coca-cola“ per dieną, o Yves Saint Laurentas – 4 litrus anyžinės degtinės „Pastis“. Ir, beje, dar surūkydavo 100 cigarečių, jo paties žodžiais, „o 50 – tomis dienomis, kai nedirbdavau“ – kur čia nebūsi dirglus su tokiu gyvenimo būdu?).
Juozo priklausomybės? Nuo pykčio. Pykčio dėl nepagrįstų kaltinimų ar kritikos, kuriuos, beje, reiškia ne tokie prasisiekę konkurentai. Holivude sklando frazė, taikoma kritikams: „sakai, mano filmas – šlamštas? Ką gi, dėk šalia savo filmą, palygininkime, kuris daugiau pinigų uždirbo! Ak, neturi tokio filmo? Tai ko čia išvis į pokalbį kišiesi?“. Kai pagalvoji, išties, kas čia tokie kritikuoja ir komentuoja?
Tačiau kiekvienas pritars, kad kritika visgi yra gerai. Kritika yra reikalinga. Kritika motyvuoja. Kritika mobilizuoja. Kritika leidžia pažvelgti į save iš šono. Ir kolegų kritika – neišvengiamas dalykas. Nes kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, juoba kad tai ir daro pasaulį gražesniu. Kaip kadaise kalbėjo KGB pirmininkas Jurijus Andropovas: „pasaulis būtų idealus, jei visi turėtų vienodą nuomonę. Bet tuo pačiu jis būtų ir neįtikėtinai nuobodus“. Klausimas tik, kaip tu pats į tą kritiką reaguoji?
Kažkada Gianni Versace pašaipiai sakė savo kolekciją pristačiusiam Giorgio Armaniui: „Aš rengiu šliundras. Tu, matau, pradėjai rengti vienuoles“. G. Armani neatsakė jam rupūžėmis iš burnos ar kumščiais, o ramiai atrėžė: „Sakai? Abejoju, ar šliundroms pavyktų lengvai parsiduoti vilkint tavo drabužius...“. Paprasta, kandu, cituojama visose lekcijose.
Pats Yves Saint Laurentas kadaise kaltino Karlą Lagerfeldą kuriant drabužius „neegzistuojantiems žmonėms, tebenešiojantiems monoklius“ (kiek primena ir Julijos komentarą apie Juozo kolekciją), tačiau į tai Karlas Lagerfeldas atsakė ne prasivardžiuodamas ar išvadindamas Y. Saint Laurentą „distrofiku“, bet pareikšdamas, kad „vienintelis gražus dalykas Saint Laurento kolekcijose yra čihuahua šuniukas ant tokius drabužius nešiojančios moters rankų“.
Savaime suprantama, tarpusavio nesantaika ir konfliktai – neatsiejamos visų didžiųjų pasaulio dizainerių gyvenimo dalys. Nieko nuostabaus – juk, kaip paprastai, tai – labai egzaltuotos ir egoistiškos asmenybės su ypatingai stipriai išreikštais ego, nepakenčiančiais jokios kritikos. Mados pasaulyje gausu atvejų, kai dviejų didingų asmenybių kivirčai ar konkurencija tapdavo legendinėmis, tarsi kokio Mocarto ir Saljerio konflikto imitacija. Savo kandumu garsėjo Coco Chanel, savo snobizmu stebino Karlas Lagerfeldas, savo priekabumu visus erzino Yves Saint Laurentas, savo tiesmukumu ramybę jaukė Dolce ir Gabbana.
Taip, mados pasaulis buvo ir tebėra kupinas kivirčų. Nuo pat seniausių laikų – Coco Chanel dar prieš Antrąjį pasaulinį karą taip nekentė bene vienintelės savo konkurentės moters (moterys dizainerės ir tais laikais buvo didelė retenybė) – italės siurealistės Elsos Schiaparelli (kurios klientė buvo pati Wallis Simpson, su kuria kartu jos sukūrė posakį „moteris negali būti pernelyg liesa ar pernelyg turtinga“), kurios net nevadino vardu, o tik „ta itale, kuri siuva drabužius“.
Pati E. Schiaparelli taip pat pašaipiai Chanel vadino „ta skrybėlininke“ (legenda teigia, kad neapykanta buvusi tokia stipri, jog Coco Chanel vieno vakarėlio metu netgi tarsi „atsitiktinai“ įstūmė E. Schiaparelli į degančią žvakidę, ir aplink buvusiems džentelmenams teko užgesinti jos užsidegusią suknelę sodos vandeniu).
Coco Chanel taip pat paniekinančiai atsiliepė apie kitą prancūzų mados metrą Christianą Diorą: „Dioras? Jis nerengia moterų, jis jas aptūloja“. Į tai pats Dioras ramiai atsakė, kad „nacių kolaborantės nuomonė jam visai nerūpi“.
Šiais laikais ir Giorgio Armani rado progą apkaltinti Dolce ir Gabbaną jo sukurtų dygsniuotų kelnių plagijatu, pašaipiai jų dueto pastangas įvertinęs „jie dar jauni, dabar jie kopijuoja, vėliau ir kažko išmoks“. Į tai Dolce ir Gabbana kandžiai atsakė, kad „mes niekada nelaikėmė Armani stiliaus įkvepiančiu, todėl liovėmės stebėję jo kolekcijų pristatymus jau prieš daugybę metų“.
O išties legendinė Yves Saint Laurento ir Karlo Lagerfeldo nesantaika prasidėjo dar 1953 metais, kai jie, dar praktiškai paaugliai varžėsi tarpusavyje madų konkurse ir surinko vienodą įskaitinių taškų kiekį, nors teisėjai pergalę visgi skyrė prancūzui. Po to keletą metų jie buvo draugai, tačiau vėliau jų draugystė peraugo į abipusę neapykantą, trukusią ištisus 50 metų (kurią nutraukė tik Yves Saint Laurento mirtis) ir aštuntajame dešimtmetyje praktiškai suskaldžiusią Paryžiaus madų bendruomenę į dvi priešiškas stovyklas, kurioms abu herojai ir vadovavo.
Ir koks pašėlęs buvo jų gyvenimas tais laikais! Kokie siautulingi vakarėliai! Neišsemiamas penas bulvarinei spaudai, pašaliniams stebėtojams ir tarpusavio apsižodžiavimui! Narkotikai, šampano vonios, ginekologo kėdė Yves Saint Laurento buto viduryje (ant kurios nuolat kažkas sėdėjo nuogas ar nuoga), „Harley Davidson“ motociklas vidury kito kambario su užverstais veidrodėliais, ant kurių pūpsojo kokaino kalneliai.
Pats Yves Saint Laurentas buvo chroniškas ekshibicionistas, nevengęs vakarėlių metu pasipuikuoti savo vyriškomis grožybėmis (Lagerfeldas to vengė, nes buvo kiek per apkūnus tokiai saviraiškos formai), o jo bute vykstanti Sodoma ir Gomora priversdavo sudrebėti net visko mačiusius.
Tačiau niekada, niekada didieji pasaulio dizaineriai „nešaudė į savus“, tarsi sekdami senoviniu lenkų bajorų principu „lenkas į lenką niekada nešaus“. Jie juk galėjo išvadinti vienas kito išvaizdą kaip tik nori, nes, suprask, buvo matę vienas kitą nuogus, netgi dalinęsi meilužiais, o ir prikibti prie jų apsirengusių nėra sunku.
Kaip žinia, Karlas Lagerfeldas visada gėdijosi savo „grubių proletariškų pirštų“, dėl ko ir nešioja pirštines su nupjautais galais, tačiau niekas iš savų niekada jam šito neprikišo. Kaip niekas iš savų jo niekada nevadino „storuliu“ (gerai žinodami Karlo graužatį dėl antsvorio), o Yves Saint Laurento „pakaruokliu“, o Coco Chanel – „ančiasnape“, o Christiano Dioro – „plikiu storuliu“, o Calvino Kleino – „to, su perstatytais dantimis“. Svetimus – taip.
Karlas Lagerfeldas yra išvadinęs daininkę Adelę – „stora“, Pippą Middleton – „bjauria“, Heidi Klum – „netinkama mados industrijai“ ir Meryl Streep – „nedailia“. Stefano Gabbana nesidrovėdamas vadino Seleną Gomez „tikra bjaurybe“. Tačiau nuo tokių epitetų saviems jie susilaikydavo. Tai buvo nerašytas gildijos įstatymas, tabu, haram.
Nes jie puikiai žinojo ir suprato tai, apie ką kadaise kalbėjo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher: „kai oponentai pradeda kibti prie mano išvaizdos, akivaizdu, kad jie nebeturi ką pasakyti“. Prasivardžiuoti fiziologiniu pagrindu kažkaip ne košer. Kažkaip žema. Netauru. Kažkaip silpna. Niekada nešmaikštu. Visada kažkaip nevyriška, jau nekalbant apie džentelmeniškumą ir padorumą.
Tačiau Paryžiaus taisyklės, kaip pasirodo, ne visada turi savo vertę čia, pas mus. Ten siautulingų vakarėlių herojai bendrauja su sau lygiais ir po vakarėlių grįžta į įkvepiančius erdvius butus ar namus prabangiuose pasaulinių sostinių priemiesčiuose bei centruose. Mūsuose ta pasaka baigiasi su paskutinėmis gėlėmis kolekcijos pristatyme ir netgi Statkevičiaus kalibro grandai nykioje lietaus merkiamoje tamsoje grįžta į kuklų nuomojamą dviejų kambarių būstą kur nors Fabijoniškėse. Kur čia rasi įkvėpimo šmaikščioms frazėms?
Gal todėl mums, lietuviams taip ir patinka kibti prie oponentų fiziologijos? Patyčios paskutiniosios „Eurovizijos“ nugalėtojos išvaizdos klausimu, „negražiausios lietuvaitės“ rinkimai – mums tai norma. Lengvai paaiškinama, kodėl – taip lengviausia paslėpti savo pačių trūkumus, fobijas ir nepasitikėjimą. Tą paryžietiškos mados pasakos nepasiekiamumą ir miražą. Ir kur pagaliau mums rasti tą vietą, kur lietuviai polemizuotų su rusišku užmoju, lenkišku kandumu ir prancūzišku subtilumu? Nes net grožio industrijoje, pasirodo, irgi dominuoja „cepelinai“ su „bulvių veidu“ ir „kugelio smegenimis“.
