Pasak dizainerio, tai tik labai maža dalis to, kiek iš tikrųjų yra sukurta Ingos Valinskienės sceninių įvaizdžių.
„Stengiausi aprėpti skirtingus laikotarpius – nuo seniausių iki naujausių. Aišku, pačių naujausių dar net nėra, nes tik dabar jos bus rodomos“, – sakė Ruslanas.
Ekspozicijoje esančiai seniausiai I. Valinskienės suknelei – 12 metų. O vienas brangiausių Ingos sceninių įvaizdžių – 30 tūkstančių svarovski kristalų išpuoštas, tviskantis kombinezonas.
„Aš nesu lombardas, kad galėčiau įvertinti suknelių vertę. Jos visos man yra brangios, man asmeniškai neįkainojamos.
Jeigu kalbėti apie istoriją, jos visos yra vertingos. Čia ne kainoje esmė, gal labiau emocijoje – ar ji tiko, ar netiko, ar atrodė įspūdingai scenoje. O šios visos buvo įdomios, atspindėjo tai, ką dainavo Inga. Tai yra svarbiausia. Gal tame ir yra tų suknelių unikalumas, jos nėra tokios, kur daug kartų trinamos, jos skirtos būtent tam renginiui“, – pasakojo dizaineris, paklaustas, kuri suknelė parodoje yra vertingiausia.
Pati dainininkė įvardino, kad jai išskirtinį įspūdį palikusi juoda suknelė su ilgu šleifu, kur septyni metrai audinio užsikloja scenoje. Ji buvo sukurta specialiai vienam pasirodymui.
„Išsirinkti vienintelės suknelės aš negalėčiau, bet man labai graži ta, kurią pristačiau – tuo labai ilgu šleifu, nuoga nugara ir aukštu kaklu. Aišku, ši suknelė irgi problematiška. Aš ją vadinu – stovimoji, nes turi ateiti specialiai žmogus ir ją išdėlioti scenoje. Ir va tą vaizdą, stovėdama, nejudėdama gali nusifilmuoti. Koncerto metu aš to sau negaliu leisti, aš visada judu, vaikštau, kažką darau“, – dėstė Inga.
I. Valinskienė suknelių kolekciją laiko ir pas save, ir pas dizainerį R. Rybakovą, nes sceninių drabužių yra tiek daug, kad į vieną vietą nesutilptų.
Paklausus, kiek įkainotų suknelių kolekciją, jei kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas panorėtų įsigyti dainininkės sukneles, R. Rybakovas pasvarstė: „Gal Vasiljevas ir perims šitas sukneles, niekas negali žinoti, jeigu jam bus įdomu, bet dabar aš jų neparduočiau. Žinot, o geram žmogui – galima jas ir padovanoti, žiūrint koks tikslas, ne viskas pinigais yra vertinama. O reikėtų Ingos paklausti, nes čia yra jos nuosavybė. Tikrai jos nėra pigios, bet man labai sunku įvertinti. Aš esu labiau kūrėjas.“
I. Valinskienė atskleidė, kad visos suknelės yra saugomos, branginamos, jaučiami sentimentai.
„Tai yra mano didysis džiaugsmas, nes aš niekada nežinau, kiek kainuoja mano suknelės. Mes jas tik kartu kuriame, o finansiniais dalykais rūpinasi prodiuseriai, tad aš nežinau, kiek jos kainuoja. Todėl aš pati jų niekada nedrįsčiau įkainoti, šitą darbą patikėčiau tik Ruslanui – vienu atveju gal įžeisčiau kūrėją, kitu – galbūt įvertinčiau ir per daug. Matyt, mes turėtume sušaukti konsiliumą su R. Rybakovu, jeigu mes sugalvotume ką nors iš šitų drabužių parduoti. Jeigu reiktų aš apie tai pagalvočiau, bet niekada nesusimąsčiau apie tokius dalykus.
Mane labai nustebintų, jei atsirastų kokia nors moteris, kuri sakytų „na, velnias, norėčiau šitos suknelės“ ir tada mes padiskutuotume“, – dėstė Inga, paklausta, ar parduotų, jeigu kas norėtų įsigyti jos suknelių kolekciją.
I. Valinskienė prasitarė, kad turi vieną norą – jei būdama 80-ies ji vis dar galės dainuoti – svajoja padaryti tokį turą, kur kiekvieną dainą būtų keičiamos suknelės. Sunku įsivaizduoti, kaip dizaineriui reikėtų paplušėti, nes dainininkė atskleidė, kad visus drabužius R. Rybakovui reikėdavo siūti paskutinę naktį prieš koncertą.
Pasak Ingos, suknelės yra trumpaamžės, nes antrą kartą jų užsidėti nebegali.
„Suknelių tokia dalia baisi, jos yra vienkartinės. Jeigu padainavai vieną turą, tu jos daugiau niekada ir nebenaudoji. Jei pasirodei su vienu drabužiu per vieną interviu, viename televizijos kanale, tai jau jokiu būdu su tuo pačiu neisi į kitą, tai pat ir su koncertinėmis suknelėmis. Reikia sekti, kur tu buvai, ką tu darei.
Įprasti prie drabužio yra neįmanoma, nes jie yra labai trumpaamžiai. Aišku, yra mylimesni, mėgstamesni, su kuriais jautiesi patogiai, su kuriais jautiesi ne taip patogiai, nes bijai, kad gali išlįsti kas nors tokio, kas neturėtų.
Būna, kad labai supykstu ir ant dizainerio, bet aš supykstu dėl nepatogumo, bet tada pagalvoju – gerai, jei jau pyksti, tai vilkis sportinį kostiumą ir eiki į sceną, tada aš nustoju pykti“, – pasakojo I. Valinskienė.
Inga pripažino, kad jai labai gražu yra subtilus seksualumas – kai seksualiai atidengiamos mažos detalės.
„Su Ruslanu mes perėjome visokių etapų ir tokių, kur jis kurdavo sukneles labai didelėmis iškirptėmis. Buvo toks laikas, kai mane vadino „dainuojantys papai“, na, bet baigėme tas iškirptes ir kaip matote, prasidėjo aukšti kaklai ir tada nuogos nugaros. Kaip pastebėjote, jokių miniakų.
Dabar mano noras ir pageidavimas, kad visiškai viskas būtų dengta – ilgos rankovės, aukšti kaklai, o šios seksualios, subtilios detalės turi būti vos vos matomos, kaip pavyzdys – apnuogintas petys, nugara, bet jau jokiu būdu ne krūtinė.
Tu visus tuos etapus praeini ir tai atsibosta, nebesinori ir ieškai vis kažkokių kitokių sprendimų. Man smagu, kad mes su Ruslanu sutariame šiais klausimais. Mes labai daug metų su juo dirbame kartu. Jeigu jis jau kūrė drabužius mano pirmajam pasirodymui, pirmajam koncertui, o mano pirmasis albumas išėjo daugiau nei prieš dvidešimt metų, tai reiškia – mes tiek laiko pažįstami. Mes senstame kartu su juo. Ir jis puikiai žino besikeičiančio kūno problemas. O aš tikrai nesu iš tų moterų, kurios sportuoja beprotiškai tam, kad išlaikytų raumeningą ir tobulą kūną.
Mes puikiai žinome, ką reikia paslėpti, ką reikia uždengti, ką galima parodyti, kas yra gražu, kas yra jau slepiama. Todėl tų reikalavimų ir nėra, mes abu viską žinome, ką reikia daryti. Dėl principo ir esmės – mes niekada nesiginčijame. Jis tikrai niekada nesiūlys dalykų, kurie gali būti man visiškai nepriimtini“, – apie tai, kaip gimsta jos ir dizainerio R. Rybakovo kurtos suknelės, pasakojo I. Valinskienė.