„Tai, kas nebetinka kitiems – ilgai spintose ar komodose gulėję audiniai, medžiagų atraižos, jų savininkų taip ir likę nepanaudoti, tinka mano darbams. Žmonės iš mano pažįstamų rato, sužinoję, kad persiuvu, atiduoda. Neslėpsiu, mėgstu pavaikščioti ir po blusturgius – kiek ten įvairaus turto. Kiekvieną medžiagos gabalą apžiūriu ir sumąstau, ką iš jo pavyks padaryti. Neišmetu nė mažiausių gabalėlių – jie tinka detalėms, kuriomis paįvairinu krepšius. Iš didesnės atraižos gali išeiti ir staltiesė, o iš mažų – servetėlės“, – rodydama šūsnį išlygintų ir dailiai krūvomis sudėtų rankdarbių, kalbėjo Z. Paulauskienė. Tai – būsimos kalėdinės dovanos jos draugams, pažįstamiems, kolegoms.
Šiltuoju metų laiku, ji neslėpė, mėgstanti ir pati pastoviniuoti bagažinių turguje – ir parduodanti savo rankdarbius, ir su žmonėmis pabendraujanti. Malonu, kai žmonės pamato darbus iš natūralių medžiagų ir nustemba, kad kaina už rankdarbį – kone simbolinė: vos keli ar keliolika eurų.
Bagažinių turguje, sakė pašnekovė, besilankančios ponios iš Vilniaus negalėjo patikėti, kad rankų darbo sukneles iš lino jos gali nusipirkti šitaip pigiai, kur Vilniaus salonuose jos kainuotų dešimt kartų brangiau. Iš didelių lino audeklo gabalų Zita sumąstė pasiūti „oversize“ dydžio sukneles, tinkančias įvairaus sudėjimo ir figūrų moterims.
Kūrėja neslėpė: jai smagu, kai žmonės džiaugiasi, įsigydami jos rankdarbį. Svarbu, kad neužsigulėtų siuviniai, kad vyktų judėjimas, nes jai malonu kurti. Pačiai būna įdomu, kas išeis, sujungus kelias medžiagas, paįvairinus skirtingomis detalėmis.
„Negaliu visiškai nupiginti savo darbo, kad maišelis kainuotų kaip prekybos centre. Vis dėlto kiekvieną atraižą, kur ją beįsigytum – ar pažįstami atveža ir atiduoda, ar nusiperku blusturgyje – reikia išskalbti, išlyginti, iš jos pasiūti daiktą ar jį peltakiuoti, vėl lyginti jau pagamintą daiktą, kad šis įgytų išvaizdžią formą“, – apie tai, koks darbinis-kūrybinis procesas vyksta namų dirbtuvėlėse po gana sunkios darbo dienos ir savaitgaliais, pasakojo Z. Paulauskienė.
Nuolat kasdieniame darbe – Z. Paulauskienė dirba registratore Kretingos ligoninės Ambulatoriniame-konsultaciniame skyriuje – bendraujanti su žmonėmis, sakė, kad, sėdusi prie rankdarbių, pailsina mintis, paleidžia jas po kūrybinius dirvonus ir taip pasikrauna jėgų naujai darbo dienai.
Paklausta, kaip atrado rankdarbius – šią savitą kūrybos versmę, kretingiškė sakė: juos siūti pradėjo prieš 5-erius metus, tačiau pomėgis siūti megzti atsiradęs jaunystėje, kaip ir daugumos to laikmečio moterų, kada, gimus vaikams, nebuvo, kuo spalvingai ir įdomiai aprengti vaikus: mamos siuviniais išpuoštos užaugo dvi Zitos dukterys – Simona ir Rasa.