Gyvendama Vilniuje laiminga nesijautė
Kumpikuose gyvenanti 40 metų Neringa Rūkė – tikra vilnietė, sostinėje ji gimė, augo mokėsi, dirbo. „Esu užkietėjusi vilnietė, dar ir dabar kartais išlenda sostinės mentalitetas, – prisipažino ji ir neslėpė, kad dar lankydama darželį žinojo tris dalykus, kurių nori gyvenime: kad bus rūbų dizainerė, turės dvynius ir gyvens kaime. – Nors aplinkiniams tai atrodė nerealu, viskas išsipildė 100 proc. ir daugiau.“
Moteris sakė, kad gyvendama Vilniuje niekada nesijautė laiminga, nors sostinėje tikrai yra galimybių uždirbti, mėgautis didmiesčio pranašumais: „Dirbau stiliste, kostiumų dailininke, televizijoje, gerai uždirbdavau, ir tuo pačiu – nebuvau laiminga. Buvau jauna, su didelėmis karjeros galimybėmis, bet aš beprotiškai norėjau išvažiuoti iš Vilniaus ir gyventi kaime.“
Neringos svajonės išsipildė: 2012 m. atsirado puiki proga išvažiuoti gyventi į vienkiemį tarp Vilniaus ir Kauno. Su šeima ten išgyveno 10 metų. Tačiau per tą laiką užgimė vidinis noras, nepalikęs ramybėje, – tai jūra. Vienądien priėmus sprendimą, šeima rinkosi iš to, ką rado skelbimuose – kad laisvai galėtų rinktis naująjį būstą, nebuvo, kur palikti penkių vaikų.
„Mūsų veikla leidžia mums gyventi bet kokiame pasaulio taške ir laisvai kurti, dėl to prioritetas – kaip mes jaučiamės, o ne miesto centras su parduotuvėmis, kavinėmis ir kitokiais „pranašumais“. Gyvendama ne mieste, mano šeima turi daug daugiau.
Apie gryną orą net neverta kalbėti, o gaunamų paslaugų, gyvenant šalia mažesnių miestelių, kokybė ne tik nenusileidžia, bet ir viršija esančias sostinėje: transporto kamščiai neegzistuoja, mažiau žmonių, nėra eilių. Vilniuje atrodo, kad visi žmonės yra nelaimingi, pikti, stresuojantys, įsitempę, o gyvenant čia, atokiau nuo didmiesčių, žmonės yra paprastesni, daugiau šypsosi, atviresni, paprasčiau žiūri į problemas, linkę labiau padėti vieni kitiems“, – savo pastebėjimus išsakė N. Rūkė.
Kūryba draskė iš vidaus
„Drabužių dizaino aš nepasirinkau – tai jis mane pasirinko. Nežinau kodėl, bet Dievas nusprendė, kad aš tai turiu daryti, kad aš tiesiog turiu kurti. Jeigu nekuriu, atrodo, kad galiu išprotėti. Buvo momentas mano gyvenime, kai stengiausi to nedaryti ir galvojau, kad reikia tiesiog užsiimti kažkuo racionalesniu, tačiau taip ištempiau vos pusę metų ir supratau, kad, jeigu aš nekursiu, baigsis blogai. Susitaikiau, kad tai yra mano likimas. Man buvo sunku gyventi su šiuo kryžium, mane draskė iš vidaus ir dažnai būdavo, kad aš iš nevilties, norėdama sau padėti, paimdavau bet kokį popierių, laikraštį, saldainių dėžutę ar nuplyšusį tapetą ir piešdavau, eskizuodavau viską, kas eidavo iš vidaus, ir tik po kelių valandų man pasidarydavo lengviau, aš galėdavau lengvai įkvėpti oro, atsistoti ir nueiti kažką veikti įprasto kitiems. Visai neseniai aš susitaikiau su šia „dovana“, kuri viena prasme man yra kaip kančia, o kita prasme kaip išsilaisvinimas“, – savo vidinius išgyvenimus atskleidė pašnekovė, kurią gyvenimo kelias po mokyklos nuvedė į Vilniaus dizaino kolegiją.
Dar studijų metais ji pradėjo dirbti dizainerės Jolantos Rimkutės asistente, Lietuvos kino studijoje su amerikiečiais prie pirmojo savo filmo. Baigusi studijas pratęsė darbą kine, taip pat J. Rimkutės asistente, tuo pačiu dirbo kuriant reklamą, televizijoje, koncertuose. „Dirbau labai daug, būdavo, kad neturėdavau laiko ilsėtis ar išsiskalbti drabužių. Gyvenimo tempas – beprotiškas, pinigų buvo, o aš tesugebėdavau nusipirkti tik „Snickers“ batonėlį. Kol vieną dieną supratau, kad aš taip nebegaliu ir nenoriu, man reikia ramybės, gerokai lėtesnio tempo, kad man reikia jaukumo ir šilumos“, – Neringa papasakojo, kad toks vidinis troškimas privertė mąstyti, kas tai galėtų būti, ir ji supratusi, kad tiesiog nori įsisupti į didelį, šiltą, jaukų, švelnų ir lengvą megztinį.
Tačiau Vilniaus parduotuvės nuvylė, tad, neradusi tinkamo pirkinio, supyko ir pasižadėjo sau, kad pati nusimegs tokį megztinį, kurio panorės ir kiti. Pagelbstint mamai, dizainerė nusipirko mezgimo mašiną, pati išsiaiškino, kaip reikia ja dirbti ir pradėjo megzti vieną mezginį po kito. „Mezgiau taip greitai, kad nė nepastebėjau, kaip atsirado mano pirma „Sunday“ megztinių kolekcija. Surengiau fotosesiją, po kurios prasidėjo užsakymai. Kai jie pradėjo trukdyti kūrybai, ją ir pasirinkau. Toliau kūriau naujas kolekcijas, rengiau naujas fotosesijas, pildžiau užsakymus, kad ir ne visus – man buvo būtina kurti, kad likčiau gyva. Mano „Fairy tale“ kolekcija, kuri sulaukė beprotiškai didelio klientų srauto, išnešė mane iš orbitos, ir aš vėl eilinį kartą turėjau rinktis. Tada tiesiog nukėliau nuo stalo mezgimo mašiną ir pasakiau, kad daugiau užsakymų nepriimu. O juk tuo metu aš jau turėjau jų iš JAV, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Europos. Galima buvo perduoti užsakymų gamybą kitiems žmonėms, tačiau nepavyko, o mezgykloms mano užsakymai tuo metu buvo per maži“, – tada dizainerė, atsisakiusi didžiulio tempo, paėmė mezgimo virbalus į rankas, ir jų nepaleidžia iki šiol.
Kuria mezgimo instrukcijas
Kaip ir mezgimo mašina, taip ir megzti virbalais Neringai reikėjo išmokti pačiai. Matydamas ieškojimus, vyras pasiūlė kurti mezgimo instrukcijas. „Man atrodė nesąmonė, ir dar – anglų kalba. Nes pavarčius bet kurį mezgimo žurnalą, nei tuomet, nei šiandien aš ten nieko nesuprantu. Todėl man reikėjo sukurti tokį mezgimo aprašymą, kad pirmiausia aš pati suprasčiau, kaip pagal jį reikia megzti – kad jis būtų paprastas, aiškus, lengvas ir be jokių sudėtingų trumpinių. Sukurti tokią mezgimo instrukciją užtruko 3–4 metus“, – N. Rūkė sakė, kad jos sukurti mezginių aprašymai yra skirti norintiesiems sustoti, pabūti su savo mintimis ir tuo pačiu megzti arba tiems, kam tiesiog patinka tai daryti.
Pagrindinė dizainerės auditorija yra Vakarų pasaulis, kurio žmonės ypač vertina rankų darbą, jie dažnai mezga mezginius, kuriuos dovanoja vieni kitiems įvairiomis progomis. „Ten moterims mezginiai užima tokią svarbią vietą, kad jos mano sukurtą dizainą renkasi savo pačių vestuvėms – tarkim, balti megztiniai, velkami ant suknelių, taip pat rankinės“, – kalbėjo Neringa, kuri, beje, sulaukė didžiulio įvertinimo – jos sukurtas mezginio aprašymas pateko į visame pasaulyje garsų „Vogue“ madų žurnalą. „Kad į jį patektum, neužtenka mokėti megzti lygiuoju raštu ir tiesiai. Aš labai daug dirbau prie mezgimo, kad išsiaiškinčiau jo subtilybes, tai mane ir atvedė į „Vogue“, – dizainerė neslėpė, kad ir šiandien ji sulaukianti daug pasiūlymų iš garsiausių pasaulio siūlų prekinių ženklų dirbti su jų siūlais.
Į klausimą, kas apskritai yra mezgimas rankomis šiuo laikmečiu, kai masės žmonių skuba, lekia, daug kas nuvertinta, ar apskritai rankų darbas tebeturi vertę, dizainerė atsakė klausimu – kas šiuo metu yra mezgimas Lietuvoje ir kas – mezgimas pasaulyje?
„Pasaulyje mezgimas yra brangus laisvalaikio leidimo būdas – žmonės, kurie užsiima mezgimu, yra ramūs, jie vertina buvimo su savimi laiką, rankų darbą, mezginių dizainerius ir jų įdėtą darbą, kaskart džiaugiasi, kai savo rankomis nusimezga dizainerio kurtą mezginį. Kas Lietuvoje yra mezgimas, aš dar nežinau, kadangi Lietuvoje mane tik dabar atranda tos, kurios mėgsta megzti, bet, kiek anksčiau esu patyrusi, tai nėra kažkas ypatingo ir vertinamo“, – sakė Neringa, kuriai mezgimas yra tarsi išsilaisvinimas.
Prasti virbalai – 100 proc. kančia
Savo kuriamų modelių N. Rūkė nepriskiria kokiam nors vienam stiliui. Ji pripažino, kad kurdama mezginius ji visų pirma sprendžia savo pačios problemą, kuri spaudžia emociškai. „Kad išsilaisvinčiau ir galėčiau gyventi. Tai yra pirma ir pagrindinė priežastis, kodėl aš kuriu, – dizainerė pastebėjo, kad tuomet, kai ji pradėjo megzti rankomis, nebuvo tiek daug informacijos internete, kiek yra dabar. – Tam tikri mezgimo mazgai atsirado mano kūryboje, nes aš pati juos išmąsčiau, o ne kažkur kažkas pasakė ar parodė. Todėl šiandien sulaukiu labai daug dėmesio dėl tos pačios priežasties – kaip ir ką aš darau, nes mezgėjos niekur to nematė.“
Visiškai suprantama, kad mezginių nebūtų be siūlų. Kaip surasti kokybę šiame permainingame pasaulyje, kuriame šitiek daug perteklinio vartojimo? Neringa pripažino, kad surasti „savo“ siūlą galima užtrukti ir kelerius, gal ir – dešimtis metų: „Apie siūlą negali žinoti vien laikydamas jį rankoje – reikia iš jo numegzti, išskalbti, nešioti, vėl skalbti, vėl nešioti, ir tik tada gali suprasti – mano tai siūlas ar ne“, – pašnekovė neslėpė, kad per savo mezgimo kūrybos laikotarpį ji išbandė labai daug verpalų, atkeliavusių iš viso pasaulio: Naujosios Zelandijos, Islandijos, Australijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Skandinavijos, kitų Europos šalių.
Dizainerė akcentavo ir tai, kad mezgant vien siūlo neužtenka: siūlas yra tik 50 proc. sėkmės – ne mažiau svarbūs ir virbalai, kurie gali būti plokščio mezgimo, su valu ar metaliniai, bambukiniai, mediniai, spalvoti, šviesūs, tamsūs, net kvadratiniai. „Jeigu, pavyzdžiui, mezgu prastos kokybės virbalais – 100 proc., kad mezgimas bus kančia. Be to, taip pat reikia „teisingų“ akių žymeklių, virbalų antgalių, bloknoto, tušinuko ir net krepšio, kuriame laikomas mezginys. Mezgant viskas yra labai svarbu, tad neužtenka turėti brangių ir kokybiškų siūlų“, – tvirtino N. Rūkė, kuri, remdamasi savo patirtimi, siūlus, skirtus megzti rankomis, skirsto į tris kategorijas: paprastus, kurie skirti pradedantiesiems, pažengusiųjų ir profesionalų.
„Labai daug mezgančiųjų galvoja: jeigu nusipirks brangių siūlų iš alpakos, merino vilnos ar kitokių, jie nusimegs gražius ir nuostabius mezginius. Taip mąstyti klaidinga, ypač pradedančiajam – dirbant su tokiais siūlais, pavargsta rankos, jaučiamas diskomfortas ir mezgimas nebeteikia malonumo, ir, jeigu jums kas nors kada nors sakys – imkite kvadratinius virbalus, nes nuo jų neskauda rankų, – netikėkite“, – Neringa patarė ir tai, kad pradedantiesiems megzti geriau rinktis pačią paprasčiausią lietuvišką vilną, kuri yra šiurkštoka, bet šis siūlas leidžia rankai atsipalaiduoti ir lengvai megzti.
Lietuvišką vilną galima kelis kartus išskalbti ir ji pasidaro švelni. „Megzti merino, alpakų vilną yra sudėtinga, nes tokį slidų siūlą reikia mokėti suvaldyti, dėl to rankos būna labai įtemptos, greitai pavargsta. Rekomenduočiau virbalus su valu, nes mezginys yra laikomas tiktai per delnų plotį, todėl dirbama lengvai, greitai. Ypač brangūs labai garsių prekinių ženklų siūlai yra gražūs, švelnūs, bet... Tokie mezginiai labai greitai išsitampo, susiburbuliuoja, pasidaro neišvaizdūs. Nors šiandien aš galiu lengvai gauti bet kurio prekinio ženklo siūlų, tačiau mano siūlai numeris vienas yra lietuviška vilna, kurios nekeisčiau į jokį kitą siūlą“, – savo pasirinkimą užtvirtino N. Rūkė.