Raštuotosios latvių pirštinės, jų kūrimo bei dėvėjimo tradicijos, išties įstabios bei vertos pagarbos. Tai dar 1841 metais pripažino vokiečių geografas ir keliautojas J. G. Kolis (J. G. Kohl). Jis rašė jog: „Aprangoje labai svarbią vietą užima pirštinės, kurių nė viena kita tauta nedėvi taip gausiai, kaip latvių tauta. „Aprengti“ rankas jiems atrodo taip pat būtina, kaip kojas, todėl jie beveik visuomet sutinkami dėvintys pirštines. Paskui veršių ar arklių bandą bėgiojančių piemenų rankos apvilktos pirštinėmis, medkirčiai miške be pirštinių darbuojasi taip pat retai, kaip ir be kirvio, net paprastas kaimo bernas, mėždamas mėšlą, šakes ima mūvėdamas pirštines, lyg jis tai darytų dėl švaros... Latviams pirštinės įprastinė, populiariausia dovana... Per vestuves ypač priimta visiems svečiams išdovanoti didelį kiekį pirštinių... Šias pirštines nuotakos pačios daro iš minkštos vilnos, tūkstančiais skirtingų variantų, tol, kol neišsenka jų vaizduotė, įmegzdamos raudonas žvaigždeles, gėlytes, varneles.“
Galima konstatuoti, kad jau prieš daugelį amžių latviai dėvėjo pirštines ir dirbdami darbus – kaip sudedamąją darbinių drabužių dalį, ir įvairiausiomis šventinėmis progomis – kaip puošnų išeiginio apdaro atributą. Net ir vasarą vykstančių švenčių metu vyrui geras tonas – puošnias raštuotas išeigines pirštines nešioti užkištas už liemenį juosiančios juostos, taip paryškinant vienspalvius drabužius. Svarbu pažymėti, kad margaspalvės, raštuotos latvių pirštinės tai ne vien tik praktiškai naudojama apdaro dalis. Anaiptol, tai taip pat ir didelę simbolinę prasmę turintis tautinio drabužio elementas – vadinamosios ceremoninės, dovanojamosios pirštinės, kurių simbolinė reikšmė atsiskleidžia įvairiuose tautiniuose latvių ritualuose, atliekamuose tam tikrų ceremonijų metu, kuomet tokios pirštinės dovanojamos, aukojamos ir pan. Tai, kad pirštinės glaudžiai susijusios su tautinėmis tradicijomis, liudija ir daugybė latvių liaudies dainų. Ypač piršlybų ir vestuvinėse dainose, kiek rečiau krikštynų dainose bei laidotuvių giesmėse.
Senovėje Latvijoje pirštinės buvo dovanojamos ar aukojamos tikint, jog taip galima pasiekti kokį nors tikslą, perteikti užslėptą reikšmę ar perduoti žinią. Pavyzdžiui: jeigu suaugusi mergina vaikinui dovanodavo pirštinių porą, tai paprastai būdavo traktuojama kaip įsipareigojimo ženklas, vedantis link sužieduotuvių. O tam, kad tolimesnis santuokinis gyvenimas būtų laimingas ir turtingas, nuotaka iki vestuvių privalėjo numegzti ne vieną dešimtį pirštinių porų. Būdavo tokių atvejų, kuomet jaunosios kraitį (be viso kito) sudarydavo apie šimtą ar net daugiau pirštinių porų, kurias ji skyrė jaunajam, jo tėvams, giminaičiams, kaip tam tikrą auką aukojo namams ar dovanojo vestuvių svečiams, muzikantams, vedėjams. Pirštines jaunoji aukodavo jaunųjų porai įvažiavus į kiemą, apeinant įvairias tolimesniame gyvenime reikšmingas, simbolinę prasmę turinčias vietas. Taip pirštinės būdavo „metamos“ (paliekamos) prie gyvenamojo namo ir prie tvarto, prie įėjimo į miegamąjį, prie šulinio ir prie įėjimo į pirtį (kuriai būdavo priskiriama itin didelė, vos ne sakralinė reikšmė) bei pačioje pirtyje ant gultų ir krosnies, taip pat namuose ant krosnies bei židinio. Vėliau šias aukas surinkdavo anyta. Buvo manoma, kad toks ritualas porai visam gyvenimui užtikrins įvairiapusę gerovę: santarvę, turtą, vaisingumą ir kt.
Pirštinės būdavo aukojamos bei dovanojamos ne vien tik vestuvių proga. Jos naudotos taip pat ir krikštynų, laidotuvių bei kitose ritualinėse ceremonijose. Gimus pirmajam vaikeliui pirštines buvo priimta dovanoti giminaičiams, o per krikštynas po pirštinių porą dovanų būtinai gaudavo krikštatėvis, krikštamotė bei kunigas. Gyvavo tradicija pirmą kartą vaiką nuvedus į bažnyčią, išeinant joje palikti pirštinių porą.
Vienas iš seniausių žinomų pirštinių tipų pagal ritualinę paskirtį – jaunojo pirštinės, numegztos būtent vestuvėms. Vėlesniais laikais dar labiau išplito ir prigijo tradicija jaunajai ir jaunajam eiti tuoktis mūvint baltas, puošniais raštais išdabintas pirštuotas pirštines. Jaunosios kraičio vežėjas jau prieš vestuves prie kepurės segdavo pirštines, pirštines ant ragų užmaudavo ir į kraitį skirtoms karvėms.
Latvijoje be pirštinių neapsieidavo net ir laidotuvių ceremonijos dalyviai. Tam, kad būtų užpildytas savotiškas „laidotuvių kraitis“ prireikdavo dešimt ir daugiau pirštinių porų, jos atitekdavo karsto nešėjams, išlydintiesiems, kapo duobės kasėjams. Laidotuvių pirštinės tradiciškai priimta megzti tamsesnėmis spalvomis – juoda, ruda, tamsiai žalia, padailinant jas šviesesniais eglutės ar kryželių raštais. Laidotuvių pirštines megzdavo ištekėjusios moterys, jos tai darydavo antroje savo amžiaus pusėje. Ši tradicija ir šiandien yra išlikusi kai kuriose Latgalės (Latgale) ir pietinės Kuržemės (Dienvid Kurzeme) vietovėse.
Pirštines būdavo priimta dovanoti ir kitais svarbiais gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, pirštinių pora, kaip padėka, dažnai būdavo įteikiama kalviui, jam pirmą kartą pakausčius žirgą. Gyvavo ir toks paprotys: rudenį, per Martynines (Martiņ os), javų kūlimo laikotarpiu, gaidį papjauti dėvint išeigines pirštines.
Nenuostabu, kad dėl tokio įvairaus pirštinių panaudojimo mergaitės jas pradėdavo megzti jau nuo maždaug dešimties metų ar netgi anksčiau. Mergaitės mezginį imdavo su savimi, kad ir į tokius darbus kaip piemenavimas, kuris ir joms būdavo nesvetimas. Nors pirmosios pirštinaitės ir netiko kraičiui ar parodai, o mezgamos būdavo vos ne savaitę, tačiau įgyti įgūdžiai leisdavo primegzti pilną kraitį, mezgant po paprastesnių pirštinių porą į dieną. Sunkiau, žinoma, būdavo pas ponus tarnauti išėjusioms mergoms – tekdavo ir ponioms megzti, ir savo kraitį nepamiršti papildyti. Pirštinių mezgimas, apimantis ir raštų kūrimą, ir spalvų derinimą, merginas paruošdavo tolimesniam gyvenimui. Kaip jau buvo minėta, ištekėdama mergelė kraityje nešėsi vos ne šimtą porų pirštinių ir visos jos būdavo skirtingos. Konkretūs ornamentų ir spalvų derinimo principai skatino kūrybiškumą, mezgėjos sumanydavo naujas, vis įdomesnes pirštinių kompozicijas, juk kraityje neturėjo būti visiškai identiškos pirštinių poros. Būtent įvairiausios raštų ir spalvų variacijos ir mūsų dienomis įrodo latviškų pirštinių estetinę vertę.
Latviai ne be reikalo didžiuojasi savo tautinėmis pirštinėmis ir jų mezgimo tradicijomis. Labai gali būti, kad iš visos Šiaurės ir Vakarų Europos, Latvijoje pirštinės buvo pradėtos megzti seniausiai. Seniausias pirštuotas pirštines archeologai rado Rygoje. Seniausios Latvijoje atrastos pirštinės kildinamos iš XV amžiaus, tačiau manoma, jog pirštinės būdavo mezgamos dar anksčiau, kadangi archeologinių tyrinėjimų metu Latvijos teritorijoje buvo atrasti mezgimo virbalai, siekiantys net XIV a. Lietuvoje pirmosios žinios apie pirštinių mezgimą siekia XVI a., Estijoje – XVII, o štai Skandinavijoje, kaip teigia specialistai, pirštinių (beje, ir kojinių) mezgimas paplito tiktai XVIII–XIX a. Anksčiau, jau VII–VIII a. mezgimo technika buvo žinoma Pietų Europoje, o Lenkijoje mezgama buvo jau XII a., visgi nėra tikslesnių žinių, ar tuo metu, be kitų mezginių, būdavo mezgamos pirštinės.
Latvijoje pirštinėms, jų rašto ir spalvų gamos reikšmėms, taip pat mezgimo bei panaudojimo (kaip tam tikro simbolio) tradicijų tyrinėjimams ir populiarinimui skiriama daug dėmesio. Apie pirštines ir jų mezgimą leidžiamos knygos, organizuojamos parodos. Tai daroma ne tik pačioje Latvijoje, bet ir užsienio šalyse. Vaikai mokomi megzti ir mokyklose, kur šis darbas įtrauktas į privalomąją programą, mokoma ir namuose, ir įvairiuose, pastaruoju metu vis populiarėjančiuose, rankdarbių būreliuose. Neretai mokantis gražiai megzti (ir tai ne būtinai būna močiutė) numezga ir padovanoja pirštines ne tik visai savo šeimai, bet ir kitiems artimiesiems. Latvijoje tai labai populiari Kalėdinė dovana. Ir nieko nuostabaus, juk pirštinės tai ne tik gražus dalykas, bet ir praktiškas, be kurio žiemą tikrai neišsivers nei vienas, o juk išskirtines, dailias pirštines dėvėti daug maloniau, nei masinės gamybos štampuotę, o be to – juk artimo žmogaus su meile numegztos pirštinės ir šildo labiau.
Margaspalvės, ryškios, sudėtingais raštais papuoštos bei paprastesnės, ne tokios spalvingos pirštinės savo vietą rado ir Latvijos muziejuose. Itin didelė XVIII–XIX a. pirštinių kolekcija saugoma Latvijos Nacionaliniame istorijos muziejuje (Latvijas Nacionā lais vē stures muzejs), Etnografijos skyriuje. Čia sukaupta apie tris tūkstančius pirštinių bei kojinių pavyzdžių ir visi jie skirtingi. Didele kolekcija didžiuojasi ir Rygoje esantis Latvijos Etnografinis buities muziejus po atviru dangumi (Latvijas Etnogrāfiskais br ī vdabas muzejs ). Liepojos Istorijos muziejuje (Liepājas Vēstures muzejs ) galime rasti itin puošnių, niekur kitur neaptinkamų Kuržemės pirštinių kolekciją, o iš latvių etnografės Mirdzos Slavos (Mirdza Slava) kruopščiai surinktų pirštinių raštų pavyzdžių nė vienas nepasikartoja, visi unikalūs. Latviškos tautinės pirštinės – puiki dovana į šią šalį iš užsienio atvykstantiems svečiams, juk ji simbolizuoja Latvijos tautinį identitetą, pagarbą praeičiai, amatų saugojimą bei tradicijų puoselėjimą. Latvijoje 2006 metais vykusio NATO susitikimo svečiams taip pat buvo dovanojamos megztos pirštinės, jų buvo numegzta bei išdalinta daugiau nei du tūkstančiai porų. Taip latvių pirštinės iš visų Latvijos rajonų, nešdamos šilumą ir demonstruodamos tautinę idėją, pasiekė net tolimiausius pasaulio kraštelius.
Margaspalvės pirštinės – nuolatinis įvairiausių latvių tautodailininkų mugių atributas. Nuo jų raštų įvairovės net akys raibsta, kiekvienas, apsilankęs tokioje mugėje, tikrai išsirinks sau ar savo artimiesiems pirštines pagal skonį. Didelėse mugėse galima rasti kiekvieną Latvijos regioną reprezentuojančių pirštinių, numegztų laikantis tos konkrečios vietovės mezgimo tradicijų.
Šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir į pirštinių mezgėjų darbą atnešė daug pokyčių. Pirštinių raštai dažnokai būna nebe tokie sudėtingi kaip anksčiau, o pačios pirštinės mezgamos jau iš parduotuvėje nupirktų siūlų, kurių pasiūla tikrai didelė, kaip spalvos, taip ir tekstūros požiūriu. Gi tam, kad numegztų senos pirštinės kopiją, amatininkui būtinas srities išmanymas, specifinės žinios, įgūdžiai ir kantrybė. Reikia ir specialiai paruoštų, atitinkamai dažytų, itin plonų vilnonių siūlų. Būtent todėl tokių mezgėjų lieka vis mažiau, juk žymiai paprasčiau numegzti pirštinę savo sugalvotu raštu, panaudojant pirktinius gamyklinius siūlus.
Senovėje Latvijoje, o greičiausiai ir visur kitur pasaulyje, pirštinės dažniausiai būdavo mezgamos vienos spalvos, dominavo paprasta, „pynutės“ atlikimo technika. XV–XVI a. mezgimo technika palaipsniui vis sudėtingėja, šalia tokių paprastų pirštinių, atsiranda vis įmantresnių, daugėja raštų bei spalvų, kol galiausiai XVIII a. paprastutes senovines pirštines visiškai išstumia margaspalvės, sudėtingais raštais padabintos pirštinės, kurios populiarios ir šiandien. Rygoje archeologų atrastos, XV a. priskiriamos pirštinės numegztos iš baltų, iš avies vilnos suverptų siūlų su įmegztais juodais ir raudonais rašteliais. Panašios kompozicijos prašmatniomis pirštinėmis jau XVIII a. per vestuves dabindavosi jaunikiai. Tai liudija itin stiprų tradicijų saugojimą ir paveldimumą. Nuo seno pirštinių pagrindo spalvomis buvo visi atspalviai – nuo balto ligi juodo, kitaip tariant „avies spalvos“, tuo tarpu raštams naudotos raudona, mėlyna ir geltona spalvos. Tai susiję su tuo, kad seniau gija buvo dažoma naudojant išskirtinai gamtinius išteklius, dažymo procese naudojant fermentaciją, kad gija mažiau bluktų. Bėgant laikui dažymo technika vis tobulinama, ieškoma vis daugiau įvairių spalvų suteikti galinčių augalų, siekiant išgauti daugiau spalvinių niuansų. XIX a., Latvijoje paplitus cheminiams dažams, kinta ir pirštinių koloritas: jos tampa ryškesnės, atsiranda daugiau anksčiau nenaudotų spalvų, pavyzdžiui rožinė ar violetinė.
Darbinės pirštinės visuomet buvo mezgamos paprastesnės, naudojant ne daugiau nei dvi – tris spalvas, mezgama smulkiu raštu, taip siekiant padaryti pirštines vienu metu ir patvaresnes, ir šiltesnes, tokių pirštinių riešą apgaubianti dalis neretai buvo mezgama „gumytės“ principu, kad pirštinė geriau priglustų prie rankos, užbaigiama pirštinė būdavo ir trikampiu ir ovalu. Proginės ar dovanai skirtos pirštinės, žinoma, daromos daug puošnesnės nei darbinės. Jas dabina didesni, žymiai sudėtingesni raštai, kruopščiai, skoningai parinktos spalvos. Tokios išeiginės pirštinės tradiciškai užbaigiamos trikampiu (be abejo, kai kalbama apie kumštines pirštines). Raštuose išmegzti ženklai neretai susieti su mitologiniais ar gamtos jėgas personifikuojančiais simboliais, turinčiais apsauginę arba laimę nešančią paskirtį. Kiekviena dievybė turėjo savo atsakingumo sferą ir ją vaizduojančius simbolius, ženklus. Buvo tikima, jog tam, kad dievybę prisišaukti, reikia ją simbolizuojantį ženklą perteikti ant materialaus objekto, kad ir ant tos pačios pirštinės.
Labai dažnai latvių pirštinių raštuose aptinkamas Maros kryžius (Māras krusts). Nieko nuostabaus, juk Mara – viena svarbiausių senovėje Latvijoje garbintų dievybių. Ji dar vadinama pasaulio ar žemės motina. Ši dievybė simbolizavo visą materialųjį pasaulį, ji buvo „atsakinga“ už miškus, jūras, žemę. Mara buvo laikoma ir vaisingumo deive, būtent todėl moterys dažnai prašydavo jos pagalbos ir mielai pirštinėse išmegzdavo Maros kryžių. Dažnai, mezgant pirštines, naudojamas ir žalčio bei dievo simbolis – zigzagas ir trikampis.
Taip pat dažnai kaip Maros kryžių ar žaltį, pirštinių raštuose galime rasti likimo deivės Laimos (Laima), kuri lydi žmogų visą jo gyvenimą ar vienos iš seniausių dievybių – šilumą bei šviesą nešančios saulės simbolius. Vienas iš Laimą simbolizuojančių simbolių yra vadinamoji „eglutė“, tuo tarpu saulę simbolizuoja apskritimas, kuris raštuose įvairiai stilizuojamas. Senovės latviai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę, atsirandančią padangėje kai žmogus gimsta. Tuo tarpu krentanti žvaigždė reikšdavo iškeliaujančia sielą. Graži tradicija pirštines puošti žvaigždėmis atkeliavo iš gilios praeities ir gyvuoja iki šiol.
Svarbu paminėti, jog Latvijoje dominuoja tradicija pirštines dabinti geometriniais raštais, rečiau naudojami gėlių ar lapų motyvai (Latgalėje ir Pietinėje Kuržemėje).
Pažymėtina tai, kad skirtingiems Latvijos regionams ir net skirtingiems žmonėms būdingos skirtingos pirštinių kūrimo tradicijos, skiriasi raštų kompozicijos, naudojama simbolika, spalvinė gama. Juk kiekvienas meistras turi savitą pasaulio suvokimą, grožio sampratą, mėgstamus simbolius. Svarbu tai, kad Latvijos meistrų-tautodailininkų sukurtose pirštinėse atsiskleidžiama svari Latvių kultūros dalis bei etnografinių raštų gausa. Tai, kad iš senovės atkeliavusios žinios, tradicijos šalyje puoselėjamos ir perduodamos iš kartos į kartą, o dirbiniai keliauja po visą pasaulį, reprezentuodami latvių kultūrą. Ne be reikalo iškilus latvių poetas Imantas Ziedonis pasakė: „Latviai išeina į pasaulį nešini raštuotomis pirštinėmis, ir meta jas į tautų kultūros brangenybių skrynią šalia persiškų kilimų, indų ir japonų šilko audinių, kinų porceliano, rusų drožybos, Briuselio nėrinių, filigraninės Kaukazo tautų kalvystės.“