Jos liemenės, pristatytos per „DesignMarch“ festivalį Reikjavike, yra pagamintos iš želatinos arba agaro – augalinės želatinos atmainos, gaunamos iš raudonųjų dumblių, rašo dezeen.com.
Kai toks drabužis nusidėvi arba jo daugiau nebereikia, jį galima ištirpdyti ir iš tos pačios medžiagos sukurti naują rūbą.
„Toks drabužių gamybos metodas tikrai verčia mus sustoti ir permąstyti dabartinius mūsų gamybos būdus“, – svetainei „Dezeen“ sakė V. Steinarsdottir.
„Šis metodas siūlo techniką, kuri eliminuoja atliekų perteklių ir sintetines medžiagas“.
Kiekvienais metais drabužių pramonė palieka daugiau kaip 60 mlrd. kvadratinių metrų tekstilės atliekų, nes drabužių iškarpos kerpamos iš didžiulių audinio rulonų.
Tokie dizaineriai kaip Karališkojo menų koledžo absolventė Danielle Elsener bando spręsti šią problemą, kurdama beveik jokių atliekų nepaliekančius lekalus, leidžiančius iš audinio iškirpti kuo daugiau detalių.
Tačiau V. Steinarsdottir šį klausimą sprendžia visiškai kitaip: ji naudoja skystą medžiagą, kurią gauna vieną iš dviejų želatinos formų sumaišiusi su vandeniu, pridėjusi natūralių dažų bei cukraus alkoholio, kuris užtikrina skirtingą lankstumo lygį.
Tuomet ši medžiaga pilama į gatavo drabužio formą, kur paliekama sustingti. Tokio proceso metu nesusidaro jokių atliekų, o medžiagos sunaudojama tik tiek, kiek reikia konkrečiam drabužiui.
Medžiaga stingsta ir tvirtėja maždaug vieną dieną, o kad drabužis iš jos laikytųsi, nereikia jokių siūlių ar dygsnių.
„Tinkamai viską apskaičiavusi, gaunu rezultatą, labai panašų į plastiką“, – sakė dizainerė.
„Man labai smagu sintetiką pakeisti natūraliomis medžiagomis, bet vis tiek išsaugoti plastiko tekstūrą ir pojūtį, pagaminti kažką, kas iš tikrųjų yra natūralu, bet atrodo nenatūraliai“.
Pasak V. Steinarsdottir, gatavos liemenės yra patvarios ir gali būti nešiojamos „gana ilgą laiką“.
Tačiau jei nešiotojui jos pabosta ar jis pastebi nusidėvėjimo žymių bei plyšimų, medžiagą tereikia pašildyti iki tam tikros temperatūros, suskystinti ir supilti į naują formą.
„Norėčiau, kad žmonės naudotų šią medžiagą kuo dažniau, ir su ja elgtųsi atsakingai, kad ji tarnautų kuo ilgiau“, – sakė ji.
„Tačiau pajutus, kad šios medžiagos gyvavimo ciklas jau baigėsi, jai galima leisti tiesiog suirti“.
Pačios formos yra sukurtos taip, kad jas būtų galima pritaikyti įvairiems drabužių variantams.
„Formos, kuriose stingsta drabužis, yra modifikuojamos, todėl tu gali rinktis gaminamo drabužio dydį ir formą, – aiškino dizainerė. – Šias formas laikau savotiška dėlione, todėl kai kurias detales galima išimti arba jas pridėti“ .
V. Steinarsdottir šiuo metu taip pat eksperimentuoja su simbiotine bakterijų ir mielių kultūra (angl. symbiotic cultures of bacteria and yeast, SCOBY), kad pasiektų panašų rezultatą. Ji taip pat tikisi bendradarbiauti su madų dizaineriais, kad savo medžiagai rastų platesnį pritaikymą ir galėtų gaminti ne tik liemenes.
„Būtų įdomu pamatyti, kokie drabužiai gimtų iš tokio bendradarbiavimo, – sakė ji. – Tikiu, kad šis gamybos metodas turi daug galimybių“.
Anksčiau ši dizainerė yra naudojusi mėsos pramonėje išmestas gyvulių odas ir kaulus, iš kurių gamino bioplastikines pakuotes ir seriją juodos spalvos indų.
Visi šie produktai karštame vandenyje ištirpdavo ir per kelias savaites suirdavo.