J. Galliano (Juanas Carlosas Antonio Galliano-Guillénas) gimė Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijoje Gibraltare 1960-ųjų lapkričio 28-ąją. Jo šeima – motina, flamenko mokytoja Ana Guillén Rueda, santechnikas tėvas Johnas Josephas ir dvi seserys – persikraustė į Didžiąją Britaniją, kai Johnui buvo šešeri.
Namai darbininkų klasės rajone Pietų Londone buvo pilni atsiminimų apie Ispaniją ir Gibraltarą: įvairių mažmožių, ispanų kalbos, dainų ir šokių – „ant stalų, kad būtų triukšmingiau. Kitų vaikų namai dvokė pelėsiais ir šlapiais šunimis, o mūsiškiai visada kvepėjo česnakais, švariais skalbiniais ir gėlėmis“. J. Galliano sako anksti supratęs, kad paveldėjo karštą motinos temperamentą ir ispanų išdidumą – tai, kaip jie atrodo, vaikšto, rengiasi. „Nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris turėtų daugiau drabužių nei mano motina. Ji puošdavosi pati ir puošdavo mus be jokios didelės progos. Iki šiol pamenu, kaip einant gatve žmonės atsisukdavo.“
Dar Gibraltare religinga Galliano šeima reguliariai lankydavo bažnyčią. Johnas patarnaudavo per mišias. Jį ypač žavėjo mišių pompastika, smilkalų debesys, liturginiai drabužiai – tas susižavėjimas vėliau ryškiai atsispindėjo kūryboje. Johnas prisimena savo Pirmąją Komuniją: „Vilkėjau akinamai baltą kostiumą, puoštą rožinio karoliukais, auksinėmis grandinėlėmis ir šventųjų atvaizdais siuvinėtais kaspinais. Kiti berniukai buvo su konservatyviomis mokyklinėmis uniformomis, žinojau, kad išsiskiriu. Todėl mane fotografavo su mergaitėmis. Bet man buvo nesvarbu. Mėgdavau leisti laiką su mergaitėmis, be to, man labai patikdavo gerai atrodyti.“
Deja, mokykloje nebuvo lengva – mažas, liaunas čigoniškos išvaizdos berniukas nepritapo tarp raudonskruosčių strazdanotų britų peštukų. Nebuvo nei berniukiškas, nei sportiškas, be to, visada pasitempęs – su nepriekaištinga uniforma, madingais batais ir stilingu kirpimu. Todėl vos sulaukęs šešiolikos paliko mokyklą. Kurį laiką ketino studijuoti kalbas (motina įsivaizdavo jį karališkųjų rūmų vertėju), tačiau trauka menui buvo stipresnė, ir Johnas įstojo į dizaino bei tekstilės koledžą. Antrame kurse dėstytojai pasiūlė talentingam jaunuoliui pereiti į prestižinį Šv. Martino meno ir dizaino koledžą. Čia J. Galliano pagaliau pasijuto savas tarp savų.
Vienas svarbiausių Šv. Martino studentų užsiėmimų, be mokslų, buvo klubinėjimas – jie visą savaitę kurdavo drabužių derinius naktinėms savaitgalio linksmybėms, nes į klubus patekdavo tik geriausiai apsirengę. Vienas mėgstamiausių Johno klubų buvo „Taboo“, čia jis leisdavo laiką su kitais nuolatiniais lankytojais – atlikėju Billy Idolu, aktoriumi Timu Rothu, dainininku Boy George’u, kuris prisimena jį kaip gana introvertišką. Kai išgerdavo, tapdavo tikra diva.
Kad užsidirbtų pinigų pramogoms, studijuodamas Johnas dirbo Karališkojo Londono teatro kostiumininku. J. Galliano sako, kad aktoriai jį daug išmokė apie kūną ir dramą, o kostiumų dailininkus jis užversdavo klausimais apie kūrybos procesą, audinius ir jų sendinimą. Kai nestudijuodavo ir nedirbdavo, Johnas būdavo paniręs į mados istorijos knygas ir archyvus Viktorijos ir Alberto muziejuje. Taip atrado Prancūzijos revoliucijos laikotarpio rojalistų grupuotę – Les Incroyables („Nerealiuosius“), to meto „auksinį jaunimą“, dabitas ir ekscentrikus, kurie įkvėpė ne tik jo paties įvaizdį, bet ir 1984-ųjų diplominę kolekciją. Buvo juntama ir aiški didžiausio devintojo dešimtmečio britų dizaino studentų autoriteto Vivienne Westwood, Boy George’o propaguojamo stiliaus ir to, ką japonai tuo metu išdarinėjo Paryžiuje, įtaka. Nepaisant to, kolekcija buvo unikali, sulaukė neįtikėtino dėmesio, ją visą iškart po pristatymo nupirko populiarus Londono butikas „Browns“. Taip gimė žvaigždė.
Netrukus J. Galliano įkūrė savo vardo prekės ženklą. Jo kolekcijos buvo rafinuotos, pristatymai – teatrališki, Britanijos publika dievino savo „stebuklingąjį berniuką“, tik kūrybiniam polėkiui koją kišo finansinis nemokšiškumas ir įvairios priklausomybės. 1990-aisiais J. Galliano bankrutavo. Atsitiesti po kelerius metus trukusios finansų krizės padėjo ne kas kitas, o Anna Wintour, kuri supažindino jį su kita įtakinga mados pasaulio moterimi, portugalų mados mecenate Saõ Schlumberger. Jos viloje Johnas pristatė, kalbama, iš vieno audinio ritinio sukurtą septyniolikos modelių kolekciją.
Ir vėl atkreipė į save rėmėjų bei mados pasaulio galingųjų dėmesį. Vienas jų buvo „LVMH“ konglomerato prezidentas Bernard’as Arnault, pakvietęs Johną tapti Givenchy mados namų kūrybos direktoriumi. 1995-aisiais J. Galliano tapo pirmuoju prancūzų aukštosios mados namams vadovavusiu britų dizaineriu. Po poros itin sėkmingų sezonų mados namų vairą iš jo perėmė tautietis Alexanderis McQeenas, o J. Galliano buvo patikėtas „LVMH“ brangakmenis – Christian Dior. Dirbdamas Christian Dior J. Galliano sukūrė vienas įsimintiniausių kolekcijų mados istorijoje ir visam laikui įrašė į ją savo pavardę. J. Galliano buvo keturiskart paskelbtas Britų metų dizaineriu (1987, 1994, 1995 ir 1997 metais), apdovanotas Britų Imperijos (2001) ir Prancūzijos garbės legiono ordinais (2009).
Deja, pastarojo titulo neteko Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o dekretu. 2011-ųjų vasarį, prieš pat Paryžiaus mados savaitę, J. Galliano buvo suimtas dėl antisemitinių pareiškimų vienoje miesto kavinių (Prancūzijoje tai nelegalu). Netrukus internete pasklido dar praėjusių metų gruodį vaizdo įraše užfiksuotas panašus išpuolis. Christian Dior reagavo žaibiškai – dar tą pačią savaitę informavo žiniasklaidą stabdantys J. Galliano įgaliojimus, o jau kovo mėnesį pranešė, kad tiek Dior, tiek John Galliano kūrybos direktoriaus pareigose jį pakeis Billas Gayttenas.
Iš pradžių J. Galliano kaltinimus neigė, vėliau bandė teikti atsakomuosius ieškinius, bet rugsėjo mėnesį teismo pripažintas kaltu galiausiai prisipažino, kad tokį elgesį išprovokavo persidirbimas bei priklausomybės ir pradėjo reabilitaciją. Senos draugystės vardan pagalbos ranką vėl ištiesė A. Wintour – dėl jos tarpininkavimo J. Galliano sulaukė kvietimo padėti kurti Oscar de la Renta 2013-ųjų rudens kolekciją. Kolekcija buvo sėkminga. J. Galliano gavo įtakingos žydų organizacijos, Defamacijos lygos, išrišimą ir mados pasaulyje ėmė sklisti kalbos apie galimą Oscaro de la Rentos įpėdinį.
Taip nenutiko, tačiau žinią, kad J. Galliano taps naujuoju jų mados namų vadovu, 2014-ųjų spalį paskelbė Maison Margiela. Po kelių savaičių, per kasmečius Britų mados apdovanojimus, J. Galliano teikė apdovanojimą už nuopelnus madai A. Wintour. Ši atsiėmė jį vilkėdama Johno suknelę iš pirmosios kolekcijos Maison Margiela mados namams, taip tarsi suteikdama savo palaminimą.
Politikos ir kontraversiškų temų Johnas Galliano nevengė nuo pat savo karjeros pradžios. 1985-aisiais, kai Afganistanas buvo Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, o santykiai su Vakarų valstybėmis įtempti, Galliano pristatė savo antrąją kolekciją „Afganistan Repudiates Western Ideals“ („Afganistanas išsižada vakarietiškų idealų“).
Kurdamas 2020 metų pavasario ir vasaros kolekciją Maison Margiela mados namams, J. Galliano vėl grįžo prie pamėgto istorinio kostiumo. Tarsi pagerbdamas paprastus Antrojo pasaulinio karo didvyrius – lakūnus, kareivius, medicinos seseris – ir norėdamas priminti, kad istorija linkusi kartotis, interpretavo to laikotarpio uniformas.
Iškart po skandalo Johnas Galliano stengdavosi likti šešėlyje, tačiau prieš tai ilgus metus stebindavo ne tik podiumo modeliais, bet ir kostiumais, kuriuos vilkėdamas išeidavo nusilenkti publikai – nuo rafinuoto anglų džentelmeno iki ispanų toreadoro, nuo Napoleono Bonaparto iki JAV astronauto.
2011-aisiais visas pasaulis sulaikęs kvapą laukė, kieno suknelę per karališkąsias vestuves vilkės Kate Middleton, ir turbūt ne ką mažiau spėliojo, ką pasirinks Kate Moss. Skandalų užgrūdintas modelis nepabijojo pademonstruoti palaikymo ilgamečiam bičiuliui. „Ji metė man iššūkį vėl būti Johnu Galliano“, – sakė jis.