„Vėl į Paryžių, nors pristačiau kolekcijas 2000 ir 2001 metais Paryžiuje, dar nebuvo tokios žiniasklaidos, nei instagramų, nei tik tok! Ir kaip visad pranašu savam krašte nebūsi! Nieko tokio, už tai prancūzai apdovanojo net du kart prestižinėmis LVMH premijomis! (kas nežinot, pasiguglinkit) tik neišvirskit iš koto!
Bet, deja, visi nei džiaugėsi, nei suprato nei mūsų kraštui įdomu! Praėjo 24 metai! Ir kaip visada, ką uždirbu – išleidžiu kolekcijom, vis reklamuoju tą savo šalį. Sakysite, užleisk vietą jaunimui, prašom, žinoma, bet nei vienas negali nemoka ir nesugeba organizuotis sukurt ir konkuruot, ir nuvažiuot kaip profesionalas! Ir pakonkuruot su Dior, Chanel ir visais kitais! Ir nei vieno entuziasto neatsirado taip, tik daug kalbančių, o dirbančių mažai! O kalba apie madą visi! Ir kas iš to!
73 žmonės – mano komanda – važiuoja su manim į mados sostinę Paryžių! Tai daug didesnė komanda nei mūsų olimpiečių, kuriuos remia ir išlydi valdininkai, televizija ir visos medijos! O čia lyg ne iš tos valstybes būčiau, lyg ne savo šalį reklamuot važiuoju! Na, taip ir gyvenam!
Nemoku saldžiai suokti ir prisitaikyt, bet savo darbą puikiai išmanau! Ir kaip suprantat, ar prieš 24 metus, ar dabar iš perspektyvos, puikiai matosi, jog jokio progreso kultūros srityje! Pagalbos net moralines nėra! Išskyrus (draugus, rėmėjus klientus bei talento gerbėjus ir jų yra), bet iš valstybės lyg niekur nieko!
(…)
Kas daugiau nuvažiuos į Paryžių nei aš? Atstovaut ir parodyt, kad ne vien runkeliais garsūs? Kad turime mados kultūrą, kuri rūpi tik man, kad ministrai baisiai vilki, net neverta kalbėt, jie viską geriau žino tik ne ten, kur reikia!
Na! Aš nepatogus kaip skersvėjis, visaip mane naikina ir nekenčia, naudojasi mano vardu ir trypia! Bet yra ir kita medalio pusė, mane myli, gerbia ir garbina, ir, žinok, jei tave atpažįsta net turguje, tai apimti visi žinomumo sluoksniai – ne tik mama myli, bet ir daugybė žmonių! Na, vien mano sekėjų yra milijonas instagrame, o kasdien rodomi valdininkai ir net patys svarbiausi – max koks 1k sekėjų!
Baikit, nesijaučiu nei svarbus, nei ką, tiesiog esu profesionalas ir talentas, nes seku, domiuosi, gilinuosi, kas ką daro čia ir pasaulyje! Ir niekada nesulauksiu, kad mados kultūrą palaikytų! Lietuvai nereikia savo herojų, kam? Neatsistebiu, šitiek metų Europoje, o nieks nežino, kad mes toje sąjungoje.
(...)
Grįžkime prie mados, kuri nesuprantama mūsų šaliai. Nėra miesto kultūros, nėra šalies reklamos pasaulyje, viskas ištaškyta arba pasisavinta, tai apie kokią madą galime kalbėt!
Žodžiu, lapkričio 15 dieną bus mano show! Parodysiu jums, ką rodžiau Paryžiuje! Ką pristačiau mados pasauliui! Kur manęs laukia, kur prisimena ir vertina! Ir vėl aš po 24 metų prisistatau Paryžiuje, kaip vienintelis tokio profesionalaus lygio lietuvis!“, – savo socialiniame tinkle rašė J. Statkevičius, tačiau po kurio laiko savo įrašą ištrynė.
Juozas Statkevičius Delfi Stiliui anksčiau yra sakęs: „Tai dabar gaunasi taip, kad aš darau pagal visus Paryžiaus standartus. Na, ten, žinoma, keturios kolekcijos turėtų būti per metus. Faktas, kad aš daryčiau ir keturis, jei tik būtų komanda, kuri pajėgia tai atlikti, bet Lietuva neturi tokios pirkimo galios. Bepigu būti tokiais garsiais prekiniais ženklais kaip „Chanel“ ar „Dior“. Ir visas pasaulis važiuoja pirkti to „Chanel“ rankinuko ir jam nė kiek nesvarbu kokia jo kaina.
Statkevičius – truputį per didelis mūsų mažam kraštui. Ir reikėtų suprasti, kad mes neturim tokių didelių renginių, nei to Couture mūsų kraštui labai reikia. Masinius drabužius žmonės nusiperka prekybos centruose. Ir surinkti krūvą pinigų, ir padaryti taip, kaip Paryžiuj, nes visi nori, kad būtų kaip Paryžiuj, nes Juozas negali kitaip, nes turi būti kaip Paryžiuj, bet norint užsidirbti tai turi verstis per galvą“.
Taip pat J. Statkevičius Delfi Stiliui anksčiau yra paatviravęs su kokias iššūkiais susiduria ruošdamasis kolekcijų pristatymams.
„Visų pirma, mano drabužiai yra skirti išprususiam žmogui, kuris žino savo vertę, kuris vertina medžiagas ir nori, kad užsidėjus būtų kaip ledas. Nori, kad būtų tik vienam pasiūta ir ne kitaip.
Jis nori to sur me sur, kas Prancūzijoje išvis yra labai brangu, o pas mus viskas yra paprastesniame lygyje, pas mus nėra tos industrijos. Aš galiu pasakyti, kad aš šoviau daug toliau, bet mūsų tautai tiek nereikia. Belieka grožėtis estetika, grožiu, sumanumu, fantazija, rankų darbu ir t.t. Žmogus pasižiūri ir supranta, kad va tokie siluetai madoje, tada jis gali pirktis ir kažką pigiau, bet žinodamas, kokia ta estetika. Plius yra jaunoji karta, kurie visą laiką laukia, mokosi ir įsikvepia.
Kiti sakys, o čia pas jį brangu. Bet tas brangumas neatsiranda iš niekur, kiek sugaišti laiko tą kuriant, ieškant medžiagos ar ieškant formos, kaip jis turi būti padarytas. Kai jau viskas pabaigta, atrodo taip lengva ir čia yra stebuklas. Žiūriu aš į Saint Laurent, žiūriu į Diorą ir atrodo taip lengva, na, kaip paprasta čia viską padaryti. Bet, va, čia ir yra ta didžioji meistrystė, kur tu žiūri ir atrodo, kad tuoj griebsi seną užuolaidą ir pasisiūsi suknelę. Čia ir mano meistriškumas pasiekė tą lygį, kai žmonės žiūri ir sako – kaip paprasta, kaip gražu ir lengva, o tas paprastumas tai ir yra daug metų atmušta nagais ir alkūnėmis, daug metų iškrapštyta ir išieškota“, – pasakojo mados dizaineris.
