Pakalbinome Eleną, kuri, neradusi tinkamos kuprinės, ją pasisiuvo vos prieš metus, tačiau jau spėjo papuošti ne vieno kliento pečius, surengė svajonių fotosesiją Niujorko dangoraižių fone ir su nekantrumu laukia Kalėdų.
Elena, kaip ir kada kilo mintis siūti kuprines?
Savo pirmąją kuprinę sukūriau prieš beveik metus, kai pati, apėjusi visus Vilniaus butikus, apžvelgusi internetines platybes, neradau tos vienintelės. Neieškojau kažkokios labai ypatingos... Visuose modeliuose man trūko vieno - mažo karabino, ant kurio galėčiau pasikabinti raktus. Kadangi mano pagrindinė susisiekimo priemonė yra dviratis, nuolatinė raktų paieška daugiau nei labai erzino.
Kam skirtos jos? Kaip įsivaizduoji žmogų, kuriam tiktų „Elenaugust“ kuprinė?
Šios kuprinės yra skirtos visiems, kurie negali gyventi ar dirbti be asmeninio kompiuterio ir kone kasdien jį nešiojasi ant savo pečių. Taip pat tiems, kurie nori, kad jų auksiniai dokumentai nesušlaptų lietingu oru. Tiems, kurie nemėgsta didelių logotipų. Tiems, kurie mano, jog kuprinė gali tapti stilinga aprangos detale. Tiems kurie nebijo spalvų ir jei jų nenori parodyti viešai gali lengvai jas paslėpti vidiniame kuprinės skyriuje.
Ar pastebi jas ant praeivių pečių? Koks tai jausmas?
Šiuo metu Vilniaus mieste „Elenaugust“ kuprinių neišvysi labai daug, todėl pagal jų spalvas ir modelius galiu lengvai pasakyti nešiojančio žmogaus vardą. Be galo malonu, kai mano kuprines atskiria iš paties modelio. Nemėgstu didžiulių logotipų, todėl tai daugiau nei komplimentas.
Kaip vyksta kūrybos procesas? Ar parenki audinius, matuoji ir kuprines siūvi viena?
Taip, šiuo metu viską darau viena. Tad nuo pirmojo susitikimo su klientu: individualaus spalvų, modelio parinkimo iki paties proceso pabaigos kuprinės yra priverstos klausytis mano mėgstamos muzikos. Dažnai jas ir pavadinu pagal labiausiai užstrigusias eilutes.
Daugelis dizainerių guodžiasi, kad sunku išlaikyti balansą tarp verslo ir kūrybos - tenka eiti į kompromisus su pačiu savimi, siekiant neišpūsti kuriamų daiktų kainos, paversti juos prieinamesnius didesniam klientų ratui. Ar tiesa? Kiek šiuolaikinėje madoje yra verslo, o kiek pačios kūrybos?
„Elenaugust“ kuprinės gyvuoja dar labai neilgai, todėl kol kas jokių kompromisų nedarau. Per visą laiką išgryninau vieną kurpinės modelį, kuris man pačiai labai patinka. Taip pat negaliu atsidžiaugti savo klientais, kurie nebijo ryškių spalvų. Kiekviena kuprinė skirtinga ir individuali. Jei išorė jau matyta - vidus tikrai bus kitoks. „Elenaugust“ pagrindinė idėja - mažas, jaukų santykį kuriantis prekės ženklas. Čia mes kartu su būsimu klientu deriname spalvas, užtrauktukus, petnešas ir kitas detales.
Tavo naujoji fotosesija vyko Niujorke. Kaip merginai iš mažytės Lietuvos pavyko rasti modelį ir fotografą milijoniniame mieste?
Fotografas Julio Flores yra mano geras draugas su kuriuo susipažinau laikinai gyvendama Niujorke. Tuo metu jis dirbo savo perujietiško maisto restorane. Tik vėliau prisipažino, kad jis yra dar ir diplomuotas fotografas. Multitaskinimas niujorkiečiams nesvetimas. Suorganizuoti kuprinių fotosesiją Niujorko dangoraižių fone buvo sena svajonė. Fotografo toli ieškoti nereikėjo, o lokacijos taipogi. Veiksmas vyko Manhatene, mano mėgstamiausiame High Line parke. Dabar ši vieta yra traukinio bėgiais besipuošiantis parkas, kuriame ankščiau veikė tikra metro linija.
Modelis Pesi Therese atsirado irgi neatsiktinai. Ji išpildė mano slaptą svajonę kadre matyti afroamerikietę su „Elenaugust“ kuprinėmis. Nuo pat fotosesijos pradžios buvo akivaizdu, kaip ši dvidešimtmetė mergina profesionaliai žiūri į savo darbą.
Lankydamasi ir dirbdama JAV tikriausiai pastebėjai žmonių stilių, aprangą. Kuo amerikiečiai skiriasi nuo lietuvių?
Man atrodo, kad lietuviai prisibijo ryškių spalvų. Žiema čia trunka taip ilgai, aplinkui vien pilka spalva, lyja... O ir vitamino D tablečių ne visi mano pažįstami išgeria. Gal todėl ir vaikšto surūgusiais veidais. Pastebėjau, jog didžiulė dalis niujorkiečių nebijo eksperimentuoti, rinktis drąsesnių drabužių modelių, audinių ir spalvų. Tačiau, kad ir kaip jie apsirengtų nė vienas namuose nepalieka ryškiausio akcento - šypsenos.
Tradicinis klausimas pabaigai. Kokie tavo ateities planai?
Labai džiugūs ateities planai nusimato dar šį savaitgalį. Pirmą kartą dalyvausiu kalėdinėse mugėse. Jų metu žmonės galės iš arti apžiūrėti kuprines, išsirinkti savo mėgstamiausias spalvas ir padaryti individualų užsakymą. Taip pat bus ir dovanų kuponų tiems, kurie dar dvejoja arba nori pradžiuginti savo artimuosius ir draugus, darbo kolegas, parodyti dėmesį persidirbusiems freelanceriams.