Lietuvė audinį pavertė meno kūriniu, kurį galima net skalbti

„Batika – labai sudėtingas žanras, reikalaujantis beribio darbštumo. Gintarė Stokonytė yra viena iš nedaugelio Lietuvos menininkų, kuriančių šioje srityje“, – taip, atidarydama parodą „Minčių portretai“, sukurtą per dešimtmetį kelionių, pristatė galerininkė, „AP galerijos“ vadovė Vilma Jankienė. Anot jos, šis žanras ypatingas ne tik tuo, kad kuriant menininkams rekomenduojama tylėti, bet ir tuo, kad meną, bent jau teoriškai, galima skalbti.

LRT galerijoje atidarytoje parodoje eksponuojama 13 G. Stokonytės darbų, kuriuos menininkė sukūrė dešimt metų keliaudama po pasaulį. Tarp jos aplankytų šalių – Malta, Malaizija, Brazilija ir daugybė kitų, tad, galerininkės V. Jankienės teigimu, nenuostabu, kad nuo pirmosios menininkės parodos atidarymo Klaipėdoje prabėgus daugiau nei 25-eriems metams, kūryboje jaučiamas ryškus tobulėjimas.

„Menininkė užsispyrusiai laikosi savo žanro stilistikos, bet yra gerokai patobulėjusi. Iš tiesų batika lietuviams kaip žanras ar medžiagos dekoravimo būdas yra tolimas, nes geografiškai yra kilęs iš tolimų kraštų – Indijos, Indonezijos, Javos salos. Kita vertus, mūsų kultūroje yra labai dažna ornamentika, audinio dažymas: lietuviai įvairiais būdais dažydavo siūlus, audinį, pagaliau marginame kiaušinius per Velykas ir turime kitų panašių tradicijų.

Batiką visi esame matę taikomojoje dailėje, drabužių dizaine, rūbų madoje, ar net ūkyje naudojamoje tekstilėje – staltiesėse, lovatiesėse. Bet čia tekstilė, audinys virsta meno kūriniu“, – tikina galerininkė.

Jos teigimu, visame pasaulyje batika laikoma tam tikra menine meditacijos forma, ir, kuriant šio žanro darbus, menininkams rekomenduojama susikaupti, kurti tyloje.

Po parodos pristatymo G. Stokonytė pakvietė susirinkusiuosius į kūrybines dirbtuves, kur buvo galima patiems susipažinti su batikos technika ir ją išbandyti.