Šiai dienai Lukrecija džiaugiasi per daug metų tikėtais ir pasiektais tikslais. Kiekviena diena jai įdomi, o susikurta kasdienybė jai teikia malonumą.
„Toje rutinoje mes visi susikuriame kažką, ką mėgstame daryti po darbų, kaip ritualas kasdienybės. Taip ir norėjosi, kad tai kas teikia malonumą, užimtų didžiąją dienos dalį“, – savo kasdienybe džiaugiasi L. Zigmantaitė.
– Kada tavo gyvenimas pasikeitė?
– Atsirado praeitą vasarą tas pokytis, kai nusprendžiau išeiti iš samdomo darbo. Dirbau su drabužiais, buvo toks ofisinis darbas prie kompiuterio ir atrodė, kad tie malonumai ateina tik po šeštos valandos vakaro.
Pradžioje gal finansinis nepatogumas buvo, kaip čia reiks daryti, kaip viskas atrodys. Bet tik priėmiau sprendimą išeiti ir tą pačią dieną sulaukiau pasiūlymo savo parodą atsidaryti.
Gretimai pasibaigiau jogos kursus, išlaikiau egzaminus, gavau diplomą.
– Ar padėjo studijos pasirinkti savo kelią?
– Studijuojant atrodė, kad ne apie mane tie darbai, pritrūko gal poros metų, kad rasčiau savo metodiką, darbo stilių ir tą audinį – džinsą, su kuriuo man labai patiko dirbti. Pasidariau dviejų metų pertrauką tarp bakalauro ir magistro.
Pasirinkau tekstilės studijas Kaune, nes sąmoningai žinojau, kad noriu fokusuotis į džinsą. Norėjau ne kolekciją kurti, o mokytis apie džinso perdirbimą, tvarumą ir taip skatinčiau savo kūrybiškumą.
Studijos davė daug, magistre išpildžiau savo svajonę išvykti į Italiją, nes juk – mados sostinė. Norėjosi pamatyti platesnį pasaulį. Visiems studijuojantiems ar planuojantiems studijuoti, labai rekomenduoju išvykti su programomis į užsienį.
Ir dėstytojai ir paskaitos visiškai kitokios buvo nei Lietuvoje. Užsienyje labai daug inovatyvumo. Nebuvo, kad sumenkintų rankų darbą, bet ir supažindina su platesniu panaudojimu.
O kitos paskaitos, buvo ne tik apie madą, bet ir apie pasaulio įvykius, kaip jie veikia pasirinkimus. Taip pat ir apie kartas kalbėjome, kaip skirtingų kartų žmonės perka, kaip mato, kaip visa tai pereina į skaitmeninę erdvę.
Būdavo tyrinėjimo dabartinio lauko, prekinius ženklus stebėdavome, aptardavome. Nežinau, ar tų metų kursas taip sudėtas buvo, ar visuomet taip, bet mes labai daug apie skaitmeninę madą kalbėjom, o kita dėstytoja apie tas programas kalbėjo. Tai šis aspektas labai patiko.
Viskas gerai ir Lietuvoje su programa, bet gal yra daugiau požiūrio iš menininko pusės per tą kūrybą, o užsienyje daugiau pritaikomumo į šiandienos aktualijas.
– Kaip atsirado „Džinsofkė“? Kodėl pasirinkai dirbti su džinsu?
– Su drauge buvo idėja dėl džinsofkių, nes matėme, kiek daug gražių vintažinių švarkų, džinso seno, gero yra padėvėtų rūbų parduotuvėse. Tai prisipirkome visokių švarkų ir pradėjome pildyti idėją dėl siuvinėjimo ar individualių užsakymų.
O kai stojau į magistrą, tai gavosi, kad aš labiau pratęsiau tą projektą.
Tas džinsas iš gyvenimo būdu gal atsirado, iš sąžinės graužaties dėl mūsų vartotojiškumo. Pamenu, bakalauro paskutiniais metais kolekciją dariau ir ten tikrai antrinių medžiagų nebuvo, žiūrėta į išpildymą temos, daug sintetikos. Jau tada man buvo sunku matyti, kiek daug švaistoma, ta kolekcija net nenešiojama, tai supratau, kad tai ne mano.
Džinsas nišinis labiau, nes aš kolekcijų nekuriu, reklamos tiek daug neįdedu, bet jis vis tiek yra. Labiausiai iš lūpų į lūpas pereina. Labiau užsisako šventėms custom, ar vestuvėms, krikštynoms. Tas siuvinėjimas gali būti labai kūrybingas, galima derinti skirtingus audinius, galima iš nuotraukų net siuvinėti. Labai krikštynom tokius mėgsta, gali likti kaip šeimos relikvija.
Džinsas dėkingas, kad jis ilgai besidėvintis, ir gražiai besidėvintis, nes tas nešiotas džinsas tokio šarmo net turi. Nėra nieko nemalonaus jį perdirbtą dėvėti, tai dėl to gal ir patinka. O išsiuvinėjimas turi išliekamąją vertę ir kokybės aspektą.
Vieną švarkelį gali užtrukti ir 2-3 dienas pagaminti. Komunikuoji su klientu, nutari eskizą, parodai kaip atrodys per siuvinėjimo programą. Tuomet arba aš ieškau džinso, arba klientas savo turimą duoda. Gali reikėti aplikacijų, korekcijų drabužio, tai labai priklauso nuo to, ko nori klientas.
Pamenu iš kolekcijos vieną perdirbtą sijoną užsisakė klientė, norėjo ir viršaus pinto, tai užtruko kelias savaites vakarais padirbėti.
– Norėtum, kad išsiplėstų šis projektas?
– Realybė tokia, kad mados industrija labai nedėkinga kas liečia mažus kūrėjus. Praryja tie didieji prekiniai ženklai tiesiog.
Tą vienetinį švarkelį vis tiek reikia įsikainoti – praleistas valandas, medžiagas, laiką. Galbūt ne visada žmonės mato prasmę už tą vienetinį daiktą tiek mokėti.
Norėčiau, kad daugiau laiko užimtų šis projektas, nei dabar užima, nes man patinka ta kūryba, su žmonėmis bendravimas, jų idėjų įgyvendinimas.
Tačiau dabar ir jogos daugiau mano gyvenime, tai nežinau ar norėčiau kažkurios veiklos atsisakyti labiau. Čia gal dvynio zodiako ženklo dalykas, kad atrodo bent minimum du aspektai gyvenime turi būti.
– Kaip atradai jogos praktikas?
– Tai buvo mano dalis labai ilgą ir mažai kas apie tai žinojo. Dar paauglystėje atradau jogą, nes visuomet buvau nenustygstanti vietoje, o jogoje man patiko dėl fizinės dalies, judėjimo formų.
Tuo metu daug gyvenime dalykų vyko, reikėjo kažkur padėti tas mintis, išbūti. Nėra tai kažkoks priešnuodis nuo visų bėdų, bet lengviau su savimi būti buvo.
Pačiai labai patiko ir progresas, labai namuose daug praktikavausi, programėles siųsdavausi ir dabar pastebiu, kad visai kokybiškas priemones tuomet turėjau. Pradėjau labiau pažengusių padėčių mokytis savarankiškai ir ganėtinai greitai supratau tą žodinį vedimą. Jaučiau savo kūną, kur perkelti centrą, pernešti svorį. Atrodo, kad joga su manimi visą gyvenimą žengė šalia.
Kai su studijomis buvau išvykusi į Londoną, po mano langais buvo įsikūrusi jogos studija ir pasiūlymas mėnesio abonementui buvo labai geras, tai ir išbandžiau. Eidavau kiekvieną dieną po darbo praktikos vakarais ir savaitgaliais į tą studiją ir man tai labai patiko.
Lietuvoje ilgai nėjau ir neieškojau jogos studijos, nes pagrinde visur būdavo rami praktika, pritaikyta pradedantiesiems. Man kažkaip norėjosi daugiau to iššūkio, ne tik proto raminimui, bet ir kūno lavinimui, pajautimui.
Kaip pati sakydavau, jei aš ateinu į jogos praktiką ir sušąlu, tai man nepatinka.
– Kaip praėjo šis pusmetis su jogos praktikomis? Ar žmonės jungiasi?
– Nuo sausio pradėjau vesti praktikas. Antras kvėpavimas įsijungė. Praktikos tapo mano kasdienybės dalimi. Jau streso nėra prieš kiekvieną susitikimą. Labai patinka, smagu, kai žmonės grįžta, ne tik pabando. Toks patvirtinimas, kad čia tikrai mano ir reikia toliau eiti, daryti. Čia tokia sritis, kur visada gali tobulėti ir man pačiai tai yra stimulas.
Norisi atrasti, kurti tą savo vedimo stilių, kuris jau dabar ryškėja, kaip ta pamokos konstrukcija atrodo.
Moteris atsiliepia, jog kiekviena pamoka atrodo kitaip. Praktika kitokia, sekos skirtingos. Kitur matydavau, kad visą laiką vedamos tos pačios sekos, todėl norėjosi kitoniškumo įnešti ir tas praktikas koncentruoti į skirtingas kūno dalis.
– Kokius jogos privalumus įvardintum?
– Jeigu ieško kitoniškos jogos, tai mano stilius yra Vinjasa, tai joga, kai yra derinami kvėpavimas su judesiu. Tikrai nėra, kad vienas įkvėpimas ir vienas judesys, nejudam greitai kaip kareivukai. Mes užlaikom, iškvėpuojam, išbūnam.
Tai yra seka, kaip vadinu, ir užsienį vadina, kūrybiška joga. Ji tikrai nėra tam, kad tik gražu pažiūrėti būtų ar įmantrūs perėjimai būtų.
Tie perėjimai yra tokie, kai kūnas veda, kai atrodo, kad labai patogu pereiti į kitą padėtį. Ir ta seka gilina į konkretų tikslą.
Su joga galima ir jėgos užsiauginti ir kūną nuraminti.
Žmonės ateina dėl geros savijautos. Kiti sakė, jog po praktikų pamiršo įsisenėjusius nugaros skausmus ar kitas sveikatos bėdas.
Taip pat gerėja mobilumas, kuris yra labai naudingas kasdienybėje, sakyčiau, priešnuodis senatvei.
Motoriką labai geriname, daug balanso jogoje, ko galbūt nerasi kilnojant svorius ar kardio pratimus atliekant.
– Kokia tavo didžiausia svajonė šiuo metu?
– Manyčiau, kad noriu toliau augti šiose dviejose srityse. Išlaikyti tą balansą ir skleistis, traukti žmones. Padėti kitiems atrasti jogą. Suprantu, kad visiems skirtingos praktikos tinka, tai norisi priimti ir save pačią, kad visiems nebūsi geriausias mokytojas.
Norisi tobulėti tiek jogoje, tiek toje kūrybinėje dalyje. Nors man jos abi mano kūrybos dalis.
Metų bėgyje matau, kad labai aktyviai derinsiu šias dvi sritis. To sau ir palinkėsiu – gebėjimo suderinti, neperdegti ir išlikti abiejuose laukuose kokybiškai, tiesiog su malonumu.
Atrodo tas gyvenimas natūraliai veda nenuspėjamai galbūt kitaip, nei tu būtum galvojęs, bet labai tinkančiai.
Ačiū ir viso geriausio!
