Drabužių dizainerė Justina Gvazdikaitė sukūrė tokį drabužį, o kartu – ir visą prekių ženklą, kurio filosofijos pamatu tapo atsakingas vartojimas. Nenuostabu, kad savo ženklą ji pavadino MASTYC. Apie ką turi mąstyti kiekvienas šiuolaikinis žmogus – mano pokalbyje su intelektualios mados kūrėja, kuri siūlo pasaulį pradėti keisti nuo savęs, atsiribojant nuo informacinio triukšmo ir jo mūsų vartojimo sprendimams daromos įtakos. Pokalbiai apie madą ne visada išeina gilūs ir egzistenciniai, bet šis – tikra išimtis. Ačiū, Justina!
- Justina, papasakok, kaip viskas gimė? Ar labiau norėjai turėti savo mados prekių ženklą su unikalia rinkodarine žinute (ir tai Tau pasisekė) ar vis dėlto prekių ženklas pirmiausiai gimė iš noro keisti žmonių mąstyseną, edukuoti, priversti susimąstyti, o tik tada įgyvendinti savo kaip mados kūrėjos ambicijas? Žodžiu, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis?
- Man kaip kūrėjai labai svarbu tai, kas slypi po kuriamu produktu, kokia yra jo žinutė ir kokia yra jo esmių esmė. Taigi viskas prasidėjo nuo koncepcijos kūrimo. Tuo metu ypatingai neramino šiuolaikinės visuomenės skendimas vartotojiškumo jūroje. Žinojau – jeigu noriu būti kūrėja, privalau kurti atsakingai, paskatinti žmogų nepasiduoti dezinformacijai bei priversti jį pagalvoti, ar jis perka dėl to, kad jam iš tiesų reikia, ar dėl to, kad dabar privalo tai turėti, nes nori būti madingas, pritapti prie minios.
Todėl gimė mintis kurti protingą drabužį – tokį, kuris būtų ne apie buvimą madingu, o apie buvimą protingu, buvimą savimi ir sau. Iš karto žinojau, kad privalėsiu savo klientui pasiūlyti daugiau, t.y. drabužį, kuris gali keistis, transformuotis, kai, įsigijęs vieną drabužį, gali turėti keletą variacijų. Todėl pirmasis mano pasiūlymas buvo drabužis, kuris mąsto – geba keisti spalvą, reaguodamas į oro temperatūros pokytį, o vėliau prisidėjo ir įvairios konstrukcinės transformacijos. Pabaigoje visa ši idėja buvo pakrikštyta MASTYC vardu, kuris yra kilęs iš lietuviško žodžio mąstyk.
- Visgi, apie ką ragina mus mąstyti? Suprantu, kad esi nusitaikiusi į besaikį vartojimą, kurį skatina reklaminis triukšmas viešojoje erdvėje, vartojimo propagavimas akcijomis, nuolaidomis ir rinkodaros triukais, greitosios mados, greitojo maisto, greitojo bendravimo įsigalėjimas. Kaip žmonėms sulėtėti, pradėti galvoti, rinktis atsakingiau, atsigręžti į tikrus dalykus?
- Viena vertus, XXI amžius pasižymi žmonių kultūrų, pažiūrų įvairove, o antra vertus, kolektyvinio stereotipinio suvokimo, svetimų nuostatų šablonų gausa. Visa tai formuoja vis didėjantis informacijos srautas bei žiniasklaida. Internetas, populiarieji socialiniai tinklai, tinklaraščiai, televizija, spauda tapo galingu diktatoriumi, konstruojančiu individualią ir kolektyvinę sąmonę, tuo pačiu, suteikiančiu galimybę manyti, jog esame vedami savo intelekto. Šiandien akcentuojama, kad informacijos srautas yra galinga priemonė manipuliacijai ir visuomenės valdymui, kuri neretai išnaudojama vartotojiškos kultūros plėtotei.
Vartojimas šiandien formuoja identitetą, plečiantis gausos reiškiniui ir simbolinio vartojimo formoms ekonominiame visuomenės gyvenime. Poreikis išreikšti savo individualybę atsiranda tarp individų svarbiausių lūkesčių. Vartotojiškumas tapo visaapimančiu socialinės realybės faktu, o daugeliui – gyvenimo būdu. Todėl kaip kiekvienas stipriname organizmo imunitetą, lygiai taip pat turime kurti imunitetą savo mąstysenai. Manau, kad imunitetą skaidrioms mintims padeda stiprinti elementarūs klausimai: kodėl man to reikia? ar man to reikia apskritai? Sustiprinęs mąstymo imunitetą, žmogus tampa atsparus dezinformacijai ir visiems vartotojiškos visuomenės viliojimo triukams.
- Ar turi vilties, kad lūžis žmonių sąmonėje galiausiai įvyks ir jie ims vartoti atsakingiau, ar vis dėlto bus lemta išsipildyti niūrioms prognozėms, kad greitoji mada pasiglemš visus sąmoningumo likučius ir nugalės vartojimas? Ar pakankamai daroma globaliu mastu, kad pastarasis scenarijus neišsipildytų?
- Lėtoji mada ir yra vienas iš atsakų globaliam vartojimui. Vis dažniau pastebima, kad didieji mados tinklai pradeda adaptuoti kai kuriuos lėtosios mados propaguojamus aspektus, tokius kaip, pavyzdžiui, organinės medvilnės naudojimas didmeninėje prekyboje. Steigiamos iniciatyvos, skatinančios klientus atnešti jau sudėvėtus drabužius, kuriuos tinklai panaudoja perdirbimui. Žinoma, tai tik pradžia, nes vis dar daug drabužių ir audinių išmetama. Jie užpildo vietą sąvartynuose ir teršia aplinką.
Todėl manau, kad, norint išspręsti masinio vartojimo problemą, greitosios mados atstovams reikėtų keistis dar labiau. Kaip matome, vis labiau aktualios tampa tokios probleminės temos kaip ekologija ir mūsų vartojimo sukeliamas poveikis gamtai. Kuo daugiau kūrėjai stengsis šviesti savo klientus šiomis temomis ir kuo daugiau vartotojai domėsis patys, tuo mažiau vartosime ir tuo atsakingiau kursime.
Be abejo, prie vartotojų ugdymo turime prisidėti ir mes, nepriklausomi kūrėjai. Tikiu, kad kurdami unikalius ir atsakingus produktus, kurie skatina žmogų matyti kur kas daugiau nei tiesiog drabužį, o taip pat suprasti ir jo filosofiją, mes gebėsime po truputį daryti įtaką vartotojo santykiui su masiniu vartojimu. Tuomet šis vartotojas pats gebės paveikti kitus vartotojus ir priversti juos įvertinti savo pasirinkimus. Tokiu būdu prasidėtų grandininė reakcija.
- Vakaruose apie tvarumą kalbama jau seniai. O kaip Lietuvoje, kur greitesnis vartojimas atėjo kartu su kapitalizmu palyginti neseniai – vos prieš porą gerų dešimtmečių, – ar kalbos apie vartojimo lėtinimą prasidėjo teisingu laiku? Juk žmonės ką tik pradėjo mėgautis, kad parduotuvėse pilnos lentynos, ant kiekvieno kampo „H&M” ir „McDonald‘s“?
- Kalbant apie Lietuvą, lūžį pastebiu. Matau, kaip vartotojas tampa vis protingesnis ir dažniau renkasi kokybišką produktą vietoje kelių pigių ir greitai susidėvinčių drabužių. Pastebiu, kokie šaunuoliai yra mūsų šalies dizaineriai, kurie garsiai šneka apie perdirbimo galimybes, siūlo tikrai tvarius, apgalvotus produktus ir tokiu būdu priverčia klientus pagalvoti apie ilgalaikio, istoriją turinčio gaminio įsigijimą. O svarbiausia, kad atsakingumą pastebiu ir iš savo klientų ir jų užduodamų klausimų. Tai parodo, kad pirkėjas domisi, įvertina, ar jam tikrai reikia pirkti, ir tai labai džiugina.
Taigi, manau, kad šios kalbos atėjo pačiu laiku ir tikrai ne per anksti. Netgi dar geriau, kad tik dabar, nes žmonės dar nespėjo taip stipriai susirgti vartotojiškumu kaip vakariečiai. Kadangi greitesnis vartojimas pas mus atkeliavo palyginti neseniai, mūsų vartotojai yra gerokai sąmoningesni, nes jų toks gyvenimo būdas dar nespėjo maksimaliai įtraukti, kai tuo tarpu aplinka jau pradėjo skatinti galvoti apie lėtesnį vartojimą.
- Kaip pati gyveni? Ką Tau reiškia žodžiai „kokybė“, „lėtumas“, „tvarumas“? Kaip visa tai perkeli iš daiktų plotmės į santykių ir gyvenimo prasmės plotmę?
- Manau, kad viskas vyksta atvirkščiai. Visų pirma svarbu, kokią prasmės plotmę kuri aplink save, ką veiki, ką galvoji, kokie yra tavo tikslai, o susikūrus teisingą plotmę, analogiškai kuriasi teisingi dalykai.
Dabar gyvenu ramiai, galima sakyti, netgi kažkiek atsiribojusi, kad neapsikrėsti vartotojiškumo virusais, kurie darytų įtaką kūrybai, kad nesusirgčiau tuščiomis kitų žmonių mintimis. Manau, yra labai svarbu susikurti aplinką, kurioje nebūtų dezinformacijos nešiotojų, kad galėtum auginti savo minčių atsparumą ir kūrybą.
- Vis dėlto MASTYC yra mada. Kaip Tavo propaguojama filosofija ir vertybės atsispindi pačiame produkte, siluetuose, audiniuose, gamybos procesuose, t.t.?
- Šis drabužis mąsto, jis klientui pateikia daugiau dėvėjimo galimybių. Pradėkime nuo to, kad dalis gaminių yra pagaminti iš spalvą keičiančio audinio. Taigi klientas, įsigijęs striukę, dienos metu gali turėti arba šviesiai mėlyną, arbą geltoną striukę. Atėjus vakarui (arba tiesiog atšalus orui, prasidėjus lietui, galų gale atėjus žiemai), gaminys tampa arba tamsiai mėlynas, arba tamsiai rudas. Dauguma gaminių pasižymi transformacijos galimybėmis – keičiasi siluetai, ilgiai, iš striukės arba palto klientas lengvai pasidaro liemenes, prisisega šilti pamušalai.
- Pataisyk, jeigu klystu, bet pradėjai vos nuo dviejų striukių. Ar debiutas buvo sėkmingas? Apie ką naujausia Tavo kolekcija?
- Taisau – pradėjau nuo septynių modelių, kurie buvo pagaminti iš dviejų skirtingų spalvą keičiančių audinių. Tai buvo mano baigiamoji kolekcija Vilniaus dizaino kolegijoje, kurią baigiau 2015 metais. Ją skyriau moterims ir pavadinau CHNG. Kolekcija buvo nominuota Jaunojo dizainerio prizui. Iš tiesų parodos atidarymo metu supratau, kaip tai yra įdomu žmonėms. Visas šešias valandas be sustojimo žmonės ėjo klausinėdami, kaip visa tai vyksta, patys žaidė su efektu. Tai ir buvo tas momentas, kai supratau, kad žmonėms visgi rūpi ir yra labai įdomu, o tai labai padrąsino kurti toliau.
2017 metų pavasario-vasaros kolekcija vadinasi Gambit Spring. Žaidimas tęsiasi. Tavo ėjimai, sprendimai yra nustatomi reklamų, socialinių tinklų, bankų, visuomenės normų – tau sukuriama iliuzija, jog visi pasirinkimai yra tavo, kai iš tikrųjų jau keliauji tau išrinktu keliu. Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai pabėgi nuo tau įpirštos gyvenimo žaidimų lentos. Pavasario drabužiai – tai pop ir klasikinių modelių mišinys, perteiktas per MASTYC prizmę. Naudojami nestandartiniai audiniai, nestandartinės struktūros, nestandartinės audinių galimybės klasikinėse formose, drabužių transformacijos, audinio spalvų transformacijos.
- Kaip regi savo prekių ženklo ateitį? Kur jis ir Justina Gvaizdikaitė bus už dešimties metų?
- Mano tikslas yra užauginti tokį prekinį ženklą, kurio kuriami gaminiai neštu žinią apie individualumą, išmintingumą bei pasirinkimą be aplinkos įtakos. Mada gali būti protinga, mada gali kalbėti daugiau nei apie tuštybės vaikymąsi, mada gali nešti žinią. Jei dėvi MASTYC gaminį, turi galimybę perduoti imunitetą kitam. Norėčiau, kad mano prekinis ženklas taptų būtent toks, su tokia nuostata. Būtų gerbiamas ir mylimas. O aš tikiuosi su kiekvienais metais stipriai tobulėti ir tuomet po dešimties metų gebėti pasiūlyti super protingus, super įtaigius, įdomius ir klientams naudingus daiktus.
Bomberis – tai tinklaraštis apie progresyvų ir laisvą didmiesčio stilių. Būkime miestas kartu! Tinklaraščio autorius Arnoldas Remeika – mados vadybininkas, stebėtojas ir tyrinėtojas, savo tekstus publikuojantis ne tik Bomberyje, bet ir tradicinėje žiniasklaidoje.