– Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo mažens turėjau problemų dėl sveikatos ir negalėjau užsiimti jokiomis fiziškai aktyviomis veiklomis. Dailės būreliai buvo išeitis, tapusi pirmąja pažintimi su meno pasauliu. Vėliau įstojusi į E. Balsio menų gimnaziją atradau kostiumo dizaino kryptį. Šių paskaitų dėstytoja buvo tokia ikoniška moteris, kad negalėjau atitraukti nuo jos akių.
Pastebėjusi mane ir mano klasės draugą išsiuntė mus į konkursą Liepojoje. Nors bene vieninteliai konkurse nemokėjome siūti, laimėjome trečiąją vietą. Tuomet supratome, kad, jei norime rimtai dirbti mados srityje, privalome išmokti viską pasidaryti patys. Vos grįžusi susiradau siuvėją, kuri mane mokė ir padėjo pasiūti dvi pirmąsias kolekcijas. Būdama vienuoliktokė jau pristatinėjau jas visame mieste ir organizavau profesionalias fotosesijas. Pamenu, jaučiausi labai kieta!
Per pirmuosius darbus subūriau ne tik komandą žmonių, kurie šiandien yra tikri savo sričių profesionalai, bet ir atradau geriausių draugų. Kartu su plaukų stilistu Dainiumi Gedgaudu ir fotografe Rusne Padrazdyte pradėjome dirbti, kai dar buvome vaikai. Visi kartu ir užaugome.
Baigusi gimnaziją įstojau į Vilniaus dailės akademiją, tačiau pirmuosius dvejus metus mano galvoje švilpavo vėjai, o protą temdė nelaiminga meilė. Studijuodama ketvirtame kurse išsigandau, kad baigusi akademiją taip nieko ir nepasieksiu. Tuomet supratau, kad privalau atkreipti į save dėmesį ir pritraukti potencialius klientus. Taip buvo sukurta kolekcija „Narcizas“, tapusi tramplinu į dabartinę mano veiklą. Tai buvo sunkiausi ir geriausi mano akademiniai metai!
– Ar tikėjaisi, kad tavo kurtus drabužius dėvės scenos žvaigždės?
– Anksčiau man nekildavo klausimų, kam kursiu. Kūriau tai, kas man patiko, ir per daug nesukau galvos. Be to, juk akademiniai metai ir yra skirti „išsitaškyti“ idėjomis ir patenkinti savo kūrybinį alkį. Vėliau tokios galimybės nebebus, nes reikės galvoti, kaip ir kam savo kūrybą parduoti, kad galėtum iš jos gyventi ir dirbti toliau. Deja, daug kas nuo pat pradžių renkasi saugų kelią ir kuria dėvimus drabužius, tokius, kokių gali rasti net ir greitosios mados parduotuvėse. Galbūt tai fantazijos ar talento trūkumas, nežinau, tačiau man pačiai niekuomet nekilo noras kurti kasdienius drabužius, nors apie sceninių drabužių nišą nė nežinojau, o suknelių kurti nemėgau.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai sulaukiau pasiūlymo pasiūti aštuoniasdešimt sceninių kostiumų šokėjoms Prancūzijoje. Per socialinius tinklus mane susirado mergina, dirbanti su užsienio rinka, ir pakvietė į sunkiausią darbo pokalbį gyvenime. Jos pasitikėjimas savimi kėlė įspūdį ir net šiek tiek baugino, nors ji ir buvo mano vienmetė. Tas pokalbis mane labai stipriai paveikė. Nusprendžiau, kad savo charakterį turiu parodyti ir aš, tad nelaukusi užsakovės verdikto, po susitikimo kreipiausi į ją pati ir taip gavau pirmą tokio masto užsakymą.
Tuomet dar nemokėjau gerai siūti ir nė neįsivaizdavau, kaip viską padarysiu, tačiau mane labai motyvavo pinigai bei galimybė patobulėti įgyvendinus šią užduotį. Esu drąsi ir nebijau veltis į avantiūras. Dažnai tiesiog neriu stačia galva per daug nedvejodama ir galiausiai vis vien susitvarkau su užduotimi. Manau, būtent dėl to šiandien esu čia, kur esu.
Beje, mergina, tuomet šitaip sujaukusi man smegenis, dabar yra viena geriausių mano draugių. Labai daug iš jos išmokau, o ir ji pati, būdama tokia stipri asmenybė, ne kartą man sakė, kad aš ją įkvepiu. Tokie įvykiai dažną gali išgąsdinti, tačiau jie skatina tobulėti.
– Ko išmokai susidorojusi su tokiu dideliu iššūkiu?
– Man tai buvo pirmas kartas, kai turėjau susidoroti su tokiu dideliu kostiumų kiekiu. Pirmą mėnesį vis tempiau laiką, o po to, žiūriu, nieko nebespėju. Iki kostiumų atidavimo nemiegojau tris paras. Buvo sunku, bet verta. Išmokau tobulai siūti ir planuoti laiką, perpratau daug techninių niuansų. Dabar žinau gero sceninio kostiumo receptą.
Pradžioje ėmiausi šio projekto dėl pinigų, tačiau dirbdama supratau, kad man patinka kurti sceninius drabužius ir ieškoti sprendimų, kaip išreikšti išskirtinumą, charakterį ar seksualumą. Anksčiau per daug atviras kūnas man buvo tabu, tačiau šis projektas išlaisvino nuo stereotipų. Taip pat pamačiau, kad galima gyventi ir dirbti Lietuvoje, o savo kūrybą realizuoti užsienyje. Mane sužavėjo suvokimas, kad visas pasaulis yra pasiekiamas, tik reikia atrasti būdų, kaip tai padaryti. Paviešinus šių kostiumų nuotraukas mane pastebėjo ir Lietuvos atlikėjai, taigi taip atsidūriau sceninių drabužių nišoje, nors apie ją prieš tai nė nežinojau.
– Ar atlikėjai nesivaržo dėl tavo dėmesio ar idėjų?
– Lietuvos atlikėjai labai stebi tiek mūsų, tiek užsienio rinką. Būna, pamato, kad dirbu su jų kolegomis, ir nebesikreipia, nes bijo būti panašūs į kitus. Tačiau mano kuriami drabužiai yra vienetiniai. Visuomet atlieku namų darbus: stengiuosi perprasti kiekvieną besikreipiantį žmogų, jo poreikį ir charakterį. Tai – elementarūs, tačiau labai svarbūs dalykai, kuriuos daug kas praleidžia. Mano tikslas, kad atlikėjui užlipus ant scenos būtų aišku, kas čia – pagrindinis. Šioje emocijoje užkoduotas narciziškumas, kurį būdami scenoje turi kiekvienas. Taigi mano drabužiai tampa priemone sustiprinti pasitikėjimą savimi, nugalėti baimę ir jaudulį.
Man dar tik 25-eri, šioje rinkoje esu tik trečius metus, tačiau man labai malonu, kad turėdami didžiulį dizainerių pasirinkimą į mane kreipiasi net ir patys žymiausi Lietuvos scenos vilkai. Tai man yra didžiausias įvertinimas ir laimė.
– Ar tavo klientų sąraše – tik žymūs vardai?
– Socialiniai tinklai turi didžiulę galią. Pamatę mano darbų nuotraukas, susižavėję atlikėjams kuriamu įvaizdžiu į mane kreipiasi ir žmonės, ieškantys drabužių asmeninėms šventėms ar net vestuvėms. Niekada neįsivaizdavau, kad dirbsiu su nuotakomis, tačiau užrašymų turiu jau ir šiai vasarai. Tad mano darbo laukas dar labiau prasiplėtė.
– Ar vis dar siuvi pati?
– Pati nebesiuvu. Turiu komandą, kuria pasitikiu. Ji padeda įgyvendinti visas svajones. Užtrukau, kol suradau bendražygius. Jaučiu jiems didžiulę pagarbą. Suprantu, kad jie yra dalis mano sėkmės. Čia labai svarbu ne tik profesionalumas, susikalbėjimas, bet ir žmogiškas ryšys. Dizainerio darbe labai daug streso. Dažnai visiems visko reikia paskutinę minutę ir savo komandą kartais žadini net viduryje nakties. Dėl to labai svarbu šalia turėti tokių pat išprotėjusių žmonių, pasiruošusių su tavimi bristi per vandenį ir ugnį, kartu siekti tikslo, o kartais išgyventi ir netikėčiausius kuriozus.
Žinoma, didžiulis pliusas, kad viską moku daryti ir pati. Žinau visas galimybes, tad niekas negali man pasakyti, kad kažkas yra neįmanoma. Visi garsiausi Lietuvos dizaineriai taip pat viską moka daryti patys.
– Su kokiais kuriozais tenka susidurti?
– Kartą matuojant suknelę klientei sulūžo užtrauktukas. Ta klientė ryte jau turėjo išskristi, o buvo vėlus vakaras. Ačiū Dievui, kad siuvimo reikmenų parduotuvė „Danesa“ dirba iki 9 valandos vakaro kaip tik tokiems išprotėjusiems žmonėms, kuriems visko reikia paskutinę minutę. Kartu su siuvėja įlėkėme likus vos 5 minutėms iki uždarymo kaip kokie „Čarlio angelai“, pasiskirstėme aukštus ir lėkėme ieškoti reikalingų detalių. Grįžusios į mano namus užklojome grindis ir viską čia pat taisėme. Pamenu, vežiau suknelę klientei ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Tokių įvykių – daugybė, dėl to komanda turi jaustis įvertinta ne tik gražiais žodžiais, bet ir finansiškai. Kitaip niekas nesikels dėl tavęs viduryje nakties.
Man svarbu, kad žmonės, būdami šalia, gerai jaustųsi. Nuo gero emocinio klimato įsikraunu ir pasipildau pati. Tai taikau ir bendraudama su klientais. Dažniausiai man pavyksta išlaikyti ne tik profesionalų dalykišką kontaktą, bet ir užmegzti šiltą žmogišką ryšį. Tačiau, žinoma, būna sudėtingų asmenybių. Tokiu atveju vis vien stengiuosi bendravimu sukurti komfortą ir nesukelti situacijų, kurios galėtų išmušti jas iš vėžių ar sukelti abejonių ir nepasitikėjimo.
– Ar patiri kūrybinių krizių?
– Žinoma, tai – žmogiška. Kad ir kaip mėgtum savo darbą, visuomet yra kažkas, ko nenori daryti. Tokiomis akimirkomis mane motyvuoja avarija, kurią patyriau, kai man buvo aštuoneri. Tokie įvykiai palieka žymių visam gyvenimui. Būtent šis įvykis ir turėjo įtakos tam, kad esu dizainerė, o ne šokėja ar sportininkė. Po patirtų sužalojimų negalėjau užsiimti jokia aktyvia veikla, tad tėvai mane užrašė į dailės būrelį. Kiekvieną sykį, kai užklumpa apatija, sakau sau, kad ne veltui antrą sykį gimiau.
Atostogų reikia kiekvienam. Juk nebūna taip, kad idėjos sprogsta visuomet. Tačiau manau, kad kuo daugiau dirbi – tuo viskas sklandžiau einasi. Kuo daugiau turi patirties – tuo greičiau randi sprendimą. Dirbti mane labai įkvepia ir klientai.
– Vyrai ar moterys turi daugiau kompleksų?
– Labai džiaugiuosi, kad padaugėjo vyrų klientų. Vyrauja nuomonė, kad vyrus labai lengva aprengti, tačiau atėjo laikas, kai keičiasi tiek vyro samprata, tiek jo vaidmenys gyvenime. Nenuostabu, kad kinta ir vidinis jo pasaulis. Vyrai pradeda kompleksuoti ne ką mažiau negu moterys ir net kalbėti panašiomis temomis. Labai įdomu stebėti, kaip keičiasi mūsų kultūra bei lyčių stereotipai.
– Ar vyrauja kokie nors vyriško sceninio įvaizdžio tabu?
– Tikrai taip. Jeigu atlikėjai save pristato Lietuvos rinkai, jiems svarbi auditorijos nuomonė. Nuo to juk priklauso jų populiarumas ir sėkmė. Žinoma, vyriško įvaizdžio standartai jau kur kas laisvesni, čia atsiranda daugiau vietos spalvoms, detalėms, konstrukcijoms... Tačiau vis tik dauguma toli nuo klasikos nebėga. Be to, ne kiekvienam ekstravagantiškas įvaizdis ir tinka.
Būna, kad klientai nori drastiškų sprendimų, tačiau, jeigu matau, kad žmogui jis netiks, visuomet ieškau kompromiso. Negaliu aklai patenkinti kliento noro, nes galiausiai atsakomybė už jo įvaizdį ir sukeltas pasekmes teks man. Jeigu jau žmogus į mane kreipiasi, vadinasi, pasitiki. Man labai svarbu, kad rezultatas tą pasitikėjimą pateisintų.
– Tarp Lietuvos dizainerių jaučiama konkurencija ar palaikymas?
– Kol kas dirbu užsidariusi savo lauke ir nesidairau aplinkui. Man taip geriau, nes nenoriu, kad kitų komentarai darytų įtaką mano darbui. Tačiau palaikymą tikrai jaučiu. Štai praėjusių metų pabaigoje bendradarbiavau su dizainere Diana Vapsve, po to ji pasikvietė mane dirbti kartu jos mados namuose.
Šis bendradarbiavimas man tapo dar vienu iššūkiu. Juk iki tol kūriau tik vienetinius drabužius, o čia reikia galvoti apie tai, kas patiks šimtui žmonių. Tačiau pasukti save visiškai kitu kampu ir ieškoti kompromisų tarp išskirtinumo ir komercijos yra labai įdomu. Dirbant dviese skiriasi ir kūrybos procesas, nes turi atsižvelgti į kito žmogaus nuomonę bei stilistiką. Žinoma, tai dar vienas žingsnis iš savo komforto zonos, nes sakiau, kad niekada nekursiu kasdienių drabužių, tačiau laikau save daugialype dizainere, galinčia į užduotį pažvelgti skirtingais kampais.
– Kokia tavo vizija ateičiai? Kas būtų tavo Everestas?
– Esu visiškai save atradusi sceninių drabužių kūrime. Tad mano Everestas galėtų būti aprengti Beyonce. Jau apšilau kojas Lietuvos scenoje, tad tolesnis žingsnis būtų rengti užsienio šalių atlikėjus. Štai Agnei Kuzmickaitei pavyko aprengti Ritą Orą, tad viskas yra įmanoma. Kitas mano tikslas susijęs su patirtimi Dianos Vapsvės mados namuose bei diplominiu magistro darbu – sukurti nešiojamų drabužių liniją, kuri būtų įkvėpta sceninių kostiumų. Šiuo metu dirbu šiuo klausimu. Kolekciją pamatysite per artimiausią pusmetį.
Straipsnyje panaudotos Naglio Bieranco nuotraukos.