Mados apžvalgininkas A. Remeika praėjusiais metais kartu su bendraminčiais įgyvendino edukacinį projektą „Suprasti madą“, o šįmet mados aistruoliams pateikia paskaitų ciklo tęsinį ir naują iniciatyvą „Mados verslo institutas“.
DELFI Stilius konferencijoje – pokalbis apie madą apipynusius stereotipus, įsišaknijusias problemas ir tai, ką Lietuva gali pasiūlyti mados pasauliui.
– Atrodytų, mada lietuvius, vis dėlto, domina. Tačiau koks yra mūsų šalyje kuriamos mados identitetas?
– Lietuvius mada domina, vis dėlto tai yra nišinė tema ir tikrai ne masinis reiškinys. Domėjimasis politika, sportu ir pramoginėmis naujienomis – tai mūsų prigimtyje, tačiau mada daugeliui žmonių vis dar asocijuojasi su paviršutinišku, tuščiu, lengvabūdišku turiniu. Dėl to vienas mano tikslų ir buvo tą stereotipą laužyti. Sėkmingai tą darome ir esame pakeliui. Manau, žmonių žmonių įsivaizdavimas, kas yra mada, kaip ji veikia kaip reiškinys, kaip verslas, kaip didžiulė globali pramonė, keičiasi.
Į antrąją klausimo dalį atsakymo neturiu, nes gilinuosi, pastebiu, kad vieningo identiteto nėra. Esame talentingų kūrėjų karta, per mūsų žemę ėjo daug kelių, kryžkelių, svarbių procesų čia radosi per daug amžių, dėl to iš visų kultūrų surinkome kažkokį rinkinį.
Mes turime akį, mokame apsirengti, mokame kurti, bet kad turėtume jungiamąją lietuviško dizaino grandį – negalėčiau pasakyti.
Buvo bandymų sujungti lietuvių dizainus su skandinavišku minimalizmu, santūria estetika, bet pažvelkime aplinkui – turime daug kūrėjų, kuriančių puošnius, ryškius kostiumus. Teko atmesti šį mūsų siekį būti šiauriečiais.
Manau, tiesiog dar esame savęs paieškose.
– Minėjai, kad bandome išsivaduoti iš stereotipo, kad mada yra paviršutiniška. Kaip manai, kodėl tas stereotipas susiformavo?
– Manau, tai susiję su tuo, kad penkis dešimtmečius mados Lietuvoje, kaip ir, nebuvo. Tarpukariu mada buvo gaji Kaune, tačiau vėliau, prisimenant istorinius įvykius, Lietuva buvo už geležinės uždangos, vakuume. Tai tiesiogiai palietė visas sritis, taip pat ir meną, madą. Buvo siekiama suvienodinti žmones, aprengti visuomenę taip, kad žmonės kuo mažiau išsiskirtų. Domėjimasis mada nebuvo aktualus, žmonės rūpinosi kitais dalykais, pavyzdžiui, kaip išgyventi visoje šioje santvarkoje.
Atkūrus nepriklausomybę, viskas pradėjo stipriai keistis. Bet mes negalime tikėtis staigių pokyčių. Kai daug dešimtmečių į galvą buvo kalama, kad svarbu tik derlius ir kombainai, naujų daugiabučių mikrorajonai – normalu, žmonėms reikėjo laiko apsiprasti, kad ir mada galima domėtis.
Žinoma, neturime tokių gilių tradicijų kaip Prancūzija ar Italija, kur mada – prioritetinė ūkio šaka.
– Lietuviška mada labiau įdomi lietuviams ar užsienio rinkai?
– Pasauliui įdomi lietuvių mada, nes turime daug talentingų kūrėjų, kuriame įvairų produktą, mūsų šalyje įsišaknijusios gilios tekstilės tradicijos, puikiai gaminame ir turime sėkmingų neprivatizuotų gamyklų. Mūsų šalyje gamina tokie dideli prekių ženklai kaip „Karen Millen“, „Hugo Boss“, štai neseniai su didžiuliu užsakymu atvyko ir „Victoria Beckham“. Ne tik gamyboje, bet ir dizaine turime kuo pasigirti. Mūsų produktais prekiauja didelės multibrandinės parduotuvės Paryžiuje, Milane, Niujorke. Žodžiu, mes pakeliui.
Ar Lietuvoje esame lojalūs lietuviškiems produktams? Klausimas. Vienu metu buvo kilęs didelis susidomėjimas, visi norėjo dėvėti lietuvių kūrinius. Bet vėliau nutiko dalykas, apie kurį niekas nenori kalbėti – atsirado daug diletantų, kurie prigamino nekokybiškų, neoriginalių dalykų. Taip jie pagadino gyvenimą kūrėjams, kurie viską darė teisingai.
Rinka maža, konkurencija – didelė ir dėl išgyvenimo kovojama aršiai. Tikriausiai, Lietuvoje per 1 tūkst. gyventojų turime daugiausia dizainerių, kaip ir islandai turi daugiausia rašytojų. (Juokiasi.) Tad būti dizainerių Lietuvoje – nelengva užduotis.
Vis dėlto, manau, turime iš naujo pamilti lietuvišką produktą, juo patikėti. Verslas turi rasti būdų paremti prekių ženklus, prekybos centrai turėtų galvoti apie išlygas, neužkelti kainų. Visi turime padėti, kad mūsų šalies produkcija būtų matoma.
– Jei praeivio paprašytume įvardinti Lietuvos mados kūrėjus, gautume standartinį pavardžių sąstatą, tarp kurių būtų Juozas Statkevičius, Agnė Kuzmickaitė, Ramunė Piekautaitė ir kt. Kodėl taip dažnai pamirštame mažesnius prekių ženklus?
– Jei kalbame apie mados namus, kuriančius aukštąją madą (haute couture), tai yra viena kategorija. Ten daugiausiai dirbama su individualiais užsakymais, parodomieji šou yra daromi tam, kad dizaineris galėtų parodyti savo meistrystę, galbūt pasireklamuoti tarp itin turtingų klientų.
Kita kategorija – ženklai, kurie kuria pret-a-porter (gatavą, nešiojamą madą). Šis verslas dirba pagal visai kitokius principus. Kalbama apie didesnę grąžą, dirbama su didelėmis investicijomis, norima, kad tos investicijos kuo greičiau grįžtu, dėl to investuojama į naujas, dideles ir seksualias rinkas.
Lietuva, deja, tokia nėra dėl savo dydžio. Todėl kai kurie lietuviški prekių ženklai yra žinomi labiau užsienyje nei Lietuvoje. O ir lietuviškų ženklų, kurie neturi mažmenos pardavimo taškų mūsų šalyje, tikrai nemažai. Jie tiesiog nemato tame prasmės.
– Lietuvos gamyklos iš tiesų gali pasigirti turintys solidžių klientų. Kodėl dideli prekių ženklai renkasi Lietuvą? Ar Kinijai jau atsukta nugara?
– Lietuva gali pasigirti stipria gamyba, turime nemažą gamyklų „portfelį“, tačiau tuo pačiu noriu paminėti, kad yra ir tokių, kuriose dirbama old-school metodu. Normalu, kad prekių ženklai, kurie nori užsitikrinti kokybę, mieliau investuoja į šalį, kuri yra Europos Sąjungoje – juk čia savi kokybės standartai, kurių privalu laikytis.
Kitas dalykas, logistika. Lietuva – netoli. Už poros valandų jau gali būti čia, nuvykti į gamyklą ir patikrinti sąlygas. Įsivaizduokite, dažote šilką Kinijoje. Kas vyks patikrinti, kaip tą šilką dažo?
Kalbant apie Kiniją, yra sukurta nemažai stereotipų, vienas jų – kad ten pigi darbo jėga. Taip nebėra. Jei lygintume Europos Sąjungą, Ameriką ir Kiniją, siuvėjo valandinis užmokestis taip stipriai nebesiskiria.
Bangladešas – šalis, apie kurią pastaruoju metu ypač daug kalbama. Tai viena iš tų valstybių, kurioje gamina daugybė greitosios mados, net tradiciškai prabangiais laikomi ženklai. Darbo jėga ten viena pigiausių – vidutinis atlyginimas siekia vos 62 eurus per mėnesį. Būna atvejų, darbuotojai net kelerius metus negauna atlyginimo.
Kai kurie sąmoningesni vakariečių prekių ženklai, kurių produkcija gaminama Bangladeše, vyksta tikrinti, ar darbuotojai turi vandens, ar turi pavėsį (kai kuriose gamyklose nėra apsaugų nuo saulės ar net stogų). Darbo sąlygos daugeliu atvejų ten vergiškos, todėl gamyba taip pigiai ir kainuoja.
Bet tai, kur gaminti savo produkciją, yra kiekvieno prekinio ženklo pasirinkimas. Kiek nori uždirbti, kokias maržas užsikeli, ar tau svarbi elementari etika, tvarumas ir kiti reikalai, apie kuriuos greitosios mados ženklai nėra linkę atvirai kalbėti ir tas problemas čiupinėti.
– Greitoji mada – kokią naudą ir kokią žalą ji neša vartotojui?
– Iš principo, greitosios mados filosofija – parduoti madingą daiktą už nedidelę kainą – yra teisinga. Tikriausiai visi mes, būdami jauni, mėgome greitąją madą – pinigų juk nedaug turėjome, o madingai atrodyti norėjosi. Todėl suprantu, kodėl greitosios mados ženklai yra masiški ir populiarūs, nes didžioji visuomenės dalis tame tikrai mato prasmę.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tiek, kad su metais pradedu suprasti, kad vartoti, vartoti, vartoti nebėra taip smagu, kaip anksčiau. Daiktai nėra geriausios kokybės, kokybine prasme yra pagaminti iš neaiškių medžiagų, neaišku kur, neaišku ko. Ar su žmonėmis, gaminusiais tuos rūbus, išvis buvo atsiskaityta? Jei taip, tai kiek jie uždirbo?
Kitas dalykas – racionalumas ir pragmatiškumas. Galbūt geriau nusipirkti vienus kokybiškus džinsus per metus nei 5 poras, bet abejotinos kokybės? Greitoji mada juk nėra tvari. Jau nekalbant apie tai, kad prigaminama tiek daug daiktų...
Esu skaitęs tokią statistiką – praėjusiais metais buvo pagaminta 80 mlrd. vienetų drabužių. Tie daiktai, kurie yra neparduodami su didžiausiomis nuolaidomis, kur jie dingsta? Visi žinome apie užkasinėjimus, apie daiktų kapines, apie krematoriumus, kuriuose deginam, drabužiai, atvejų, kai nauji daiktai yra plėšomi į skutus. Pati greitosios mados idėją, iš pirkėjo perspektyvos, nėra neteisinga, bet planetos atžvilgiu ji be galo žalinga. Beje, lygiai taip pat elgiasi ir premium klasės, ir liukso ženklai, kuriuos esame pratę laikyti tarsi kitokiais.
– Savo paskaitų cikle esi minėjęs, kad mados kalendorius šiais laikais – negailestingai iškraipytas, o kai kurie greitosios mados ženklai sugeba pagaminti net po 50 kolekcijų per metus.
– Pavyzdžiui, britų prekės ženklas „Topshop“ kiekvieną savaitę į parduotuves pristato vis naują mini kolekciją, kitaip vadinamą „kapsule“.
Įsivaizduokite, po Antrojo pasaulinio karo mados verslas gyveno pagal tam tikras taisykles: buvo pristatomos dvi kolekcijos per metus ir keli mini kolekcijų šou. Tuomet atsirado greitoji mada, kuri padiktavo naują tempą. Nuo idėjos sugalvojimo, prototipų, pavyzdžių kūrimo, jų fotografavimo, galutinių modelių gaminimo, sandėliavimo ir eksportavimo – per 10-14 dienų. Tai beprotiškas greitis.
Stebimės, kad viščiuką broilerį įmanoma užauginti per 3 savaites, tačiau tokią pačią nuostabą turėtų kelti greitis madoje.
Bet tokia ta realybė – vartotojai patys padiktuoja, kad nori naujovių, o verslas reaguoja. Nori? Imk.
– Ar nesvyra rankos žinant, kad pokyčiai tvarios mados link gal ir vyksta, tačiau taip lėtai ir minimaliai, kad jų kartais nė nesimato? O vartotojai, tikriausiai, kaip pirko marškinėlius iš „H&M“ už 5 Eur, taip ir pirks.
– Tam, kad sulauktume realių pokyčių, turi pasikeisti ne tik žmonių mąstysena, bet ir kartos, kad tos naujos vertybės ateitų. Ar kada nors neliks greitosios mados? Ne. Tas segmentas niekur nedings, bet vis daugiau žmonių, Lietuvoje taip pat, susimąsto. Kaina yra lemiamas veiksnys, bet nebe toks svarbus. Jei prieš penkerius, dešimt metų niekas nebūtų patikėjęs, kad pirksime ekologiškos medvilnės marškinėlius už 50 Eur, dabar tai – realybė.
O dėl „H&M“ marškinėlių – geras pavyzdys, bet noriu pasidžiaugti, kad kai kurie greitosios mados ženklai neatsilieka nuo tvarumo diskusijų, tendencijų, supranta, kad žmonėms tai tampa vis svarbiau. Prieš porą metų „H&M“ deklaravo, kad atsisakė savo gaminiams naudoti Uzbekistane pagamintą medvilnę. Uzbekistanas, kaip žinia, antrasis žaidėjas pasaulyje pagal medvilnės eksportą, išnaudojantis vaikus ir paauglius kaip darbo jėgą.
Visą pokalbį išgirsite DELFI Stilius konferencijos vaizdo įraše.