„Buvau realistė, neprirašiau kosmoso, tad viskas jau išsipildė!“ Tik, žinoma, ne pamojus burtų lazdele, o dėl pačios darbo, laiku priimtų sprendimų bei pasirinkimų. Tapti pasaulio piliete padėjusi puiki modelio karjera ne tik apdovanojo pažintimis, apie kokias daug kas nė nesapnuoja. Viskas turi savo kainą.
„Dabar daugiausia būnu Lietuvoje, išskrendu tik į konkrečius darbus ir – atgal. Taip geriau mūsų šeimai ir mano sveikatai, – pripažįsta Deimantė, neseniai išsigydžiusi dėl amžinų kelionių bei darbo skirtingose laiko juostose kankinusius miego sutrikimus, kai nualintas organizmas nebesuprasdavo, kada laikas keltis, o kada – ilsėtis. – Prieš Kalėdas daug skraidžiau: Niujorkas, Milanas, Vokietija... Eidama gulti ėmiau gerti vaistus. Po kiek laiko pastebėjau, kad be jų nebeužmiegu. Kai visi eina miegoti, man, būdavo, užeidavo antras kvėpavimas ir norėdavau kažką veikti, o dieną jausdavausi pavargusi.“
Susirūpinti sveikata – mažinti įtampą, krūvį ir kreiptis į medikus jai patarė bičiulis Egidijus Dragūnas, nes garsus atlikėjas pats dėl to turėjo vargo. Gydytojų padedama, Deimantė per keturis mėnesius grįžo į įprastą režimą, kai vakare užmiega pati, o rytą nubunda žvali, pailsėjusi. Šiuo pokyčiu neatsidžiaugia ir sako, kad dar nėra taip gerai jautusis.
„Tai, kas atrodė svarbu anksčiau, dabar nebėra. Kasdien vis labiau suprantu, kaip gera džiaugtis paprastais dalykais. Šiandien tik noriu būti sveika, mylėti ir jaustis mylima“, – šypsosi prieš metus už mylimo vyro, taip pat klaipėdiečio Luko Baranausko ištekėjusi Deimantė. Dabar jų namai ir odontologijos klinika „Dsmile“ – Klaipėdoje. Ji – daugiau Luko rūpestis, o Deimantė prisideda tvarkydama reklamos, rinkodaros reikalus, rūpinasi ne tik savomis pekinų veislės kalytėmis Vesta bei Čita, bet ir visos Lietuvos beglobiais gyvūnais.
– Bet modelio karjeros dar nebaigi?
– Tikrai ne. Dirbsiu, bet nebevaikščiosiu po atrankas – skrisiu tiesiai į konkrečius darbus, kad kuo ilgiau galėčiau būti namuose. Šitą darbą labai myliu, per jį susipažįstu su daug įdomių žmonių, skirtingomis jų kultūromis, sutinku senus draugus, gyvenančius įvairiose šalyse, bet apsukas mažinsiu. Sveikata yra svarbiau.
Be to, kalbėjau su savo agentūra, sakė, kad esu komercinio tipo modelis, vadinasi, galėsiu dirbti ilgiau – kad ir penkiasdešimties. Klaipėdos universitete esu baigusi verslo vadybos studijas, bet mane labiau traukia fotoobjektyvas, filmavimo kameros, užtat ateityje galbūt norėčiau pasimokyti aktorystės, kažką nuveikti kine.
– Tiesa, kad tapti modeliu kažkada paskatino tėtis – tai buvo pirmiausia jo svajonė?
Vaikystėje buvau labai aukšta ir liekna, iš manęs vaikai tyčiodavosi: „Papūs vėjas, tave nuneš!“ Bet tėtis sakydavo: „Ne, Deimante, tu būsi modelis!“ Jis man parodė „Fashion TV“, kitus mados kanalus. Aišku, aš pati norėjau tapti modeliu, bet tėtis buvo tas, kuris pirmasis pasakė apie tokį darbą. Mama iš pradžių buvo prieš, ją teko ilgai tikinti leisti man pamėginti.
Kai Lietuvoje dalyvavau agentūros „Image Group“ atrankoje, tėtis pats su manimi važiavo į Milaną, ten kartu gyvenome, ėjome į atrankas, darbus, nes man tebuvo penkiolika, net nešnekėjau angliškai. Tol, kol baigiau mokyklą, į užsienį skraidydavau trumpam, nes reikėjo eiti į pamokas. Po vidurinės pasirašiau sutartį su agentūra „Elite“, išskridau į Ameriką. Praėjus metams nuo mokyklos baigimo įstojau neakivaizdžiai studijuoti į Klaipėdos universitetą. Močiutė ir mama norėjo, kad baigčiau mokslus. Baigiau – viskas įmanoma, kai nori.
– Pameni savo pirmą fotosesiją?
– Ta fotosesija, į kurią vykome su tėčiu, buvo „Marie Claire“ žurnalui. Antroji – „Diesel“ džinsų reklamai. Buvo baisu, kad nemoku pozuoti, gėdijausi, bet labai norėjau dirbti gerai. Mačiau, kaip kiti modeliai apsirengę, kiek nuotraukų atsivežę, o aš – jaunutė, visiškai nauja... Nedrąsu pozuoti, jaudinausi, kad neatitiksiu lūkesčių, nes visi aplink vyresni, profesionalai.
– Savarankiškas gyvenimas svetur prasidėjo aštuoniolikos?
– Taip. Tada jau šnekėjau ir angliškai, ir itališkai. Šios kalbos turėjau išmokti savarankiškai vartydama žodyną ir prašydama draugų viską paaiškinti, nes Italijoje žmonės dažnai niekaip kitaip nešneka. Tiesa, vėliau, gyvendama Amerikoje, nebeturėjau galimybių kalbos lavinti ir primiršau: suprasti suprantu absoliučiai viską, bet šnekėti kartais susigėstu. Nors, jei prireikia, save perlipu ir kalbu.
Beje, kažkada modelių apartamentuose Milane juokingai susipažinome su dabartine mano drauge, modeliu Justina Kazlauskyte. Ji man atrodė panaši į italę, su ją atvežusiu vairuotoju kalbėjausi itališkai, o ji ir nesuprato, kad taip pat esu lietuvė. Dabar vis tai prisimename.
– Modelio darbas apaugęs mitais, kad išvykusių jaunučių gražuolių laukia vienos pagundos – turtingi vyrai, romanai, klubai, kvaišalai...
– Tų pagundų yra visur – ir Vilniaus, ir Klaipėdos klubuose. Visą laiką rinkausi žmones, kurie yra dori. Tarp jų būdavo ir turtingų, ir garsių, bet – ne blogų.
Žinoma, dirbant modeliu galimybių nuklysti galbūt ir daugiau. Gali eiti į klubus su vadinamaisiais promauteriais (jie merginoms siūlo nemokamus vakarėlius, vilioja kasnakt į skirtingus klubus, o už tai, kad į juos atveda gražuolių, gauna pinigus) – niekas nekainuos, jie tave nuveš, parveš. Aš atsisakydavau, nes svarbiau atrodydavo mano oda, figūra.
Žinodavau: išgersiu alkoholio, sustorėsiu, išbers. Labai rimtai žiūrėdavau į savo darbą, vakarais geriau pabėgiodavau. Aišku, nebuvo taip, kad niekur nesilankyčiau. Retkarčiais eidavau į tuos renginius, kur susirinkdavo mano draugai.
– Enrique Iglesias, Eva Longoria, Puff Daddy, Leonardo DiCaprio, Paris Hilton, Kanye’as Westas, Kim Kardashian, Beyonce – tai dar ne visos pasaulinės žvaigždės, su kuriomis tau teko bendrauti ar net bičiuliautis. Kokie jie?
– Aišku, būna visokių, bet įsitikinau: kuo žmogus svarbesnis, tuo dažniausiai jis paprastesnis. Kartais, būdavo, smagiai plepu ir tik paskui pagalvoju – nejaugi išties sėdžiu šalia Jo ar Jos?.. Kai daug laiko leidi greta garsenybių, to nebepastebi, tampa normalu. Viskas su jais gerai (juokiasi). Juk ir milijonieriai dažniausiai nesirengia Louis Vuitton ar Gucci, nes jiems nereikia parodyti, kad turi pinigų. Man patinka paprasti žmonės, kurie nesigiria. Ypač vyrai. Nemėgstu pagyrūnų.
Jei esi modelis, nenukreipi savęs į vakarėlius su visokiais promauteriais, gali keliauti, eiti į meno galerijas, įdomius renginius, sutikti svarbių žmonių, kurie irgi nenori leisti vakarų su tuštutėmis.
– Tobulas kūnas – genų ir gamtos dovana ar dėl jo nuolatos turi daug dirbti: sportuoti, valgyti tik salotų lapus?
– Visada stengiausi sveikai maitintis, bet, būna, vieną savaitę imu valgyti saldumynus, čipsus, – labai mėgstu ir tokį maistą. Paskui vėl kokį mėnesį valgau labai švariai ir sveikai, sportuoti stengiuosi gana reguliariai – bent kartą ar du per savaitę. Iš abiejų tėvų surinkau gerus genus – jie nėra linkę į apkūnumą, tad ačiū mamai ir tėčiui (juokiasi). Galiu priaugti svorio, bet tiek, kad žmonės iš šalies nė nepastebės. Pamatys tik mano agentas ir aš pati.
Kiekvieną dieną ryte ir vakare sveriuosi, nes įdomu, kaip kinta svarstyklių rodmenys kažko užvalgius ar išgėrus. Tai nereiškia, kad kitą dieną imsiu ko nors atsisakyti – svėrimasis daugiau įprotis. Stengiuosi neviršyti 58 kilogramų. Esu svėrusi ir mažiau, bet man patinka būtent toks svoris. Mano ūgis – metras aštuoniasdešimt.
– Turėdama tokį gražų kūną, nebijai apsinuoginti prieš objektyvą? Kodėl nuogumas pas mus dar daug kam atrodo tabu?
– Ir aš nepozuoju nuoga. Man būtų gėda, jei tokias nuotraukas pamatytų mano tėvai ar, kada nors, – internete panaršę mano vaikai. Ir šioje jūsų žurnalo fotosesijoje nesimato nieko daugiau, nei galima išvysti vasarą prie jūros.
– Dirbdama nuolat susiduri su mada ir prabanga, tai neįvaro profesinės ligos, kai visi drabužiai nebegražūs, sunku išsirinkti?
– Turiu įvairiausių drabužių, bet kasdienai patinka rengtis paprastai, mėgstu laisvalaikio stilių, nesidažau, plaukus susisegu į kuoduką. Jei kažkur išeinu, aišku, pasipuošiu. Renkantis naujus daiktus mane riboja tai, kad esu veganė – neperku odinių batų, striukių, švarkų, aksesuarų. Tų, kuriuos turiu įsigijusi anksčiau, neišmečiau, nes tai būtų nepagarba mados pramonei paaukotam gyvūnui. Man išties labai gaila gyvūnų. Tikiu, kada nors ateis laikas, kai bus rašoma: „Senovėje žmonės dar valgė mėsą.“ Aš pati mėsos nevalgau nuo penkiolikos, ketverius metus su vyru esame veganai.
– Kas paskatino 2015 metais steigti fondą „Lietuva – gyvūnams“ Kaip jam sekasi?
– Būdavo, dirbdama užsienyje siunčiu pinigus, kartais ir tūkstančius, prieglaudoms, o man nepaskambindavo, nepapasakodavo, kaip gyvūnėlis, kuriam aukojau, laikosi. Galvodavau, gal kas nors pinigus pasisavina? Grįžusi į Lietuvą pagalvojau, kad būtų gerai, jei veiktų fondas, kuris galėtų padėti visoms šalies gyvūnų prieglaudoms maistu ar kitais būtinais dalykais, kad kažkas galėtų tokį įsteigti.
O gal tas „kažkas“ ir esu aš? Su draugais ėmėme ir sukūrėme fondą, kuris sėkmingai veikia: iš didelių įmonių gauname paramą gyvūnų maistu, rengiame akcijas prekybos centruose, pati jose dalyvauju, prekiaujame laisvalaikio drabužiais, kuriuos pirkdami žmonės aukoja lėšas. Džiaugiuosi, kad jaunimas ne semkes gliaudo, o ateina pas mus savanoriauti. Surinktus pinigus panaudojame tikslingai. „Instagram“ turi per 90 000 sekėjų (!) – tiek toli gražu neturi daug vadinamųjų influencerių.
– Ar sekėjų skaičius pačiai – įvertinimas, pasiekimas?
– Agentūra jau seniai buvo įspėjusi, kad kada nors „Instagram“ pakeis tikrus modelius. Džiaugiuosi, kad dar patekau į tą erą, kai mus rinkosi ir vertino dėl geros išvaizdos, profesionalumo, o ne sekėjų ar laikų socialiniuose tinkluose. Ten dedu palyginti nedaug savo nuotraukų, labiau patinka stebėti kitus – lyg koks realybės šou. O mano profilis tiek dėmesio sulaukė, nes nuotraukas sukeldavo fotografai, į jas atkreipdavo dėmesį jų draugai, mano draugai, – taip viskas ir išaugo.
Man vis siūlo ką nors pareklamuoti, bet esu linkusi daryti tikrus modelio darbus. Esu senamadiška (juokiasi). Ir tikrai neturiu nieko prieš tą darančius žmones, kurie sėkmingai susikūrė darbo vietas. Tuo influenceriai ir skiriasi nuo modelių, kad vieni dirba „Instagram“, kiti – realiame gyvenime.
– Kuri pasaulio vieta, be Lietuvos, pačiai yra mieliausia?
– Niujorkas. Jei skrisdama iš namų visada liūdžiu ir gailiu palikti šeimą, keliaudama į Niujorką nusimenu mažiau, nes ten laukia mano antroji šeima – draugai, pažįstamos gatvelės, kavinukės, Centrinis parkas, Soho... Man šis miestas – tobulas su žmonių greičiu, įvairove, kur kiekvienas skirtingas, toks, koks nori būti.
– Modelio darbas gyvenimui suteikė įvairovės ir spalvų: išmaišei pasaulį, įgijai nerealių patirčių, o ką atėmė?
– Buvo laikas, kai atrodė, jog gyvenimas bėga pro šalį ir aš netenku tokių mielų paprastų dalykų. Pavyzdžiui, praleidau savo mokyklos išleistuves. Klaipėdoje turiu apie dešimt gerų draugų, su kuriais bendraujame daug laiko. Naujų pažinčių įgyju tik užsienyje, Lietuvoje – nelabai. Vertinu senas draugystes, bijau leistis į naujas.
– Kaip save įsivaizduoji po dešimtmečio?
– Manau, tebedirbsiu ir kaip vyresnis modelis kokį kartą per mėnesį išskrisiu padirbėti į Vokietiją ar Niujorką. Jau turėsiu vaikų, su Luku gyvensime name, laikysime daug – bent dešimt – šunų ir, jei šunys sutars, kačių. Dar norėčiau nuosavos modernios gyvūnų prieglaudos. Savo name (jau turime sklypą ir jį tikrai statysime) naudosime saulės energiją, vairuosime elektra varomas mašinas, šiltnamyje auginsime daržoves. Žinau, vieni nepakeisime pasaulio, bet bent jau dėl to eisime miegoti ramūs.
SHOT by Lukas nuotraukos