Sėkmingai Lietuvoje ir užsienyje savo kolekcijas parduodanti kūrėja, kurios sąskaitoje – jau šešios asmeninės kolekcijos ir didelį pripažinimą jai iškart atnešusi debiutinė kolekcija „Cosmo Jesus“, neslepia, kad kostiumo dizainas jai yra ir būdas tvirtai pareikšti savo poziciją, rašoma pranešime spaudai.
„Mada, net jeigu kuriamos komercinės kolekcijos, vis dėlto privalo turėti savo misiją – kalbėti. Apie ką kalbėti pasirenka kiekvienas kūrėjas, bet mada visada buvo, yra ir bus reakcija į tai, kas vyksta aplink mus, o dizaineris tarsi radaras pagauna tas bangas ir jas interpretuoja savo kūryboje“, - pasakoja U. Martinaitytė.
Šiandien kūrėjai labiausiai neramu ne tik dėl žmonių susvetimėjimo, kuris tiesiogiai susijęs su technologijų pažanga ir vis augančiu gyvenimo tempu, – apie tai ji jau kalbėjo savo 2017 m. kolekcijoje „Data Paranoia“, sulaukusioje itin gerų įvertinimų.
Pernai ji pirmą kartą prabilo ir apie moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje, kai pristatė taip pat puikiai kritikų ir nuolatinių klientų priimtą kolekciją „Aviatorė“ – joje vaizdavo drąsią ir laisvą moterį, dėvinčią kelnes, kombinezonus, sėdančią už lėktuvo šturvalo, pasileidžiančią plaukus ir valdančią savo gyvenimą taip kaip nori.
„Atrodo, kad XXI amžiuje kalbėti apie moterų teises lyg ir keista, bet nepamirškime – pernai sukako vos šimtas metų nuo tos dienos, kai moterims Lietuvoje leista balsuoti. Apsidairykime aplink: moterys vis dar dirba už du, uždirba mažiau, yra atsakingos už buitį, dažnai yra tarsi priedas prie sėkmingo vyro, o apie smurtą, ypač psichologinį, ir jo mastus vis dar kalbama per mažai“, – įsitikinusi U. Martinaitytė.
2019 m. pavasario ir vasaros kolekcija:
Todėl naujausią savo kolekciją dizainerė ir vėl skiria šiai problemai – per menkai moterų savivertei, per dideliam visuomenės spaudimui moteriai elgtis taip, kaip buvo įprasta ilgus dešimtmečius. Ironiška, bet stabdį, kuris laiko moterį šalia pasenusių tradicijų, kolekcijoje simbolizuoja gelbėjimosi ratas – daugelyje modelių aplink juosmenį galima pamatyti jo imitaciją.
„Moterims to rato visai nereikia, ir, užuot ilgesingai žiūrėjusios į plačių jūrų horizontus, jos tikrai gali nerti į gelmę, išsivaduoti nuo pasenusio požiūrio, kurio įkaitės yra. Mano vizijose tas vanduo nors ir gilus, ir tamsiai mėlynas, bet visai nebauginantis. Jis atstoja laisvę, nepriklausomybę, naują pradžią“, - apie naujos kolekcijos atsiradimą kalba U. Martinaitytė.
Todėl ir pačiuose modeliuose kūrėja naudojo daug mėlynos spalvos audinio, įvairaus storio džinso, skirtingo intensyvumo mėlynos medvilnės, net dryžuotų marinistinių motyvų audinių, taip pat tamsiai pilkos ir juodos – juk būtent toks iš tolo atrodo jūros horizontas. Kolekcijos modelių siluetai, kaip ir įprasta U. Martinaitytės braižui, švarūs, minimalistiniai, griežti ir skulptūriški, tačiau nevengia kūrėja ir romantiškos nuotaikos – lengvų suknelių, šviesių pastelinių atspalvių.
Kolekcijos „Gilus vanduo“ (angl. „Deep Waters“) fotosesiją U. Martinaitytė surengė kartu su savo jau nuolatine bendražyge, žinoma mados fotografe Gertrūda Varnaite. Fotosesijos heroję abi nusprendė vaizduoti kaip nepriklausomybę jau patyrusią ir gilioje jūroje jau išsimaudžiusią jauną moterį – iš čia ir šlapi merginos plaukai. Tačiau savo kūrybai būdingos ironijos U. Martinaitytė neatsisakė ir perteikiant kolekciją fotografijoje – kolekcija įamžinta tuščiame baseine, taip tarsi užsimenant, kad kartais bauginančios tamsiai mėlynos gelmės yra tik įsivaizduojamos ir visai nebaisios.