Unikali voro savybė – gaminti voratinklinį šilką. Voras pagamina kelių rūšių šilką pilvelyje esančiose voratinklinėse liaukose. Išskiriami šilko siūlai gali būti standūs, sausi, lipnūs ar klampūs, primena klijus. Iš tiesų tai yra iš amino rūgščių sudarytas baltymas. Dėl cheminės sudėties net ir būdamas labai plonas jis gali atlaikyti didelę apkrovą.
Patiems seniausiems vorų šilko pavyzdžiams yra apie 850 milijonų metų. Tačiau žmonės jį apdoroti ėmė gerokai vėliau. Dar senovės graikai iš vorų išgaunamą šilką naudojo tvarstyti žaizdas, o Indijos ir Ramiojo vandenyno žvejai nuo senų laikų gamino iš vorų šilko tinklus, kuriais gaudydavo žuvis - toks šilkas yra labai plonas, lengvas, tvirtas ir elastingas.
Per daugelį metų voro šilką žmonės išmoko apdoroti taip, kad iš šios medžiagos jau imta siūti drabužius. Prieš penkerius metus tokia rankų darbo iš vorų šilko pagaminta suknele puošėsi modelis Bianca Gavrilas. Unikalų mados kūrinį pristatė tekstilės ekspertas Simonas Peeras bei dizaineris Nicholas Godley iš Didžiosios Britanijos. Ši auksinio voro šilko tekstilė buvo pagaminta Madagaskare per 8 metus, o tam prireikė net 1,2 milijono vorų, kuriuos rinko 80 žmonių komanda.
Vorai buvo renkami kiekvieną rytą, kol iš jų išgaunamas šilkas. Siūlų gavimo procese vorai nenukenčia ir kiekvienos dienos pabaigoje grįžta į gamtą – ten, iš kur ir buvo paimti. Pasak drabužių kūrėjų, iš voro šilko pagaminti drabužius nėra sudėtinga, tačiau surinkti tokį didelį kiekį – tikras iššūkis, todėl tokie rūbai pasaulyje didelio populiarumo nesulaukė.
Bene sudėtingiausia – auginti šiuos vorus pramoniniam naudojimui, kadangi juos tektų tarsi prisijaukinti. Tačiau yra viena problema – kartu gyvendami vorai dažnai suėda vienas kitą, todėl nuolatos reikia prižiūrėti, kad jie vienas kito nesuėstų. Arba kiekvieną vorą laikyti atskirai...
Štai kodėl paskutinis šilko tekstilės pavyzdys, neskaitant šios geltonos suknelės, buvo pristatytas parodoje Paryžiuje dar 1900 metais. Ir, deja, neliko jokio to drabužio pavyzdžio ar skiautės.