Vis naujas jos nuotraukas išvystantys fanai stebisi neįtikėtinu žvaigždės lieknumu. Daugelis teigia, kad tokio liesumo neįmanoma pasiekti natūraliais būdais. Juo labiau turint omenyje, kad vienu karjeros laikotarpiu ji buvo pasiekusi sveiką lieknumo fazę, o dabar vėl kelia nerimą.
„Kodėl Bella Hadid elgiasi ir šneka taip, lyg būtų natūraliai liekna? Kai kaip faktas žinoma, kad ji tiesiog marino save badu? Paklausiau jos to instagrame, ir ji mane užblokavo“, – forume „Quora“ klausė vienas buvęs jos gerbėjas.
Kiti tuoj atsakė, kad jo klausimas buvo itin nemandagus, tačiau klausimas – kaip lieknumo problema – išliko. Kai kurie jaudinasi, ar Bella neturi valgymo sutrikimų.
2018-aisiais, po „Victoria’s Secret Fashion Show“, Bella Hadid susilaukė nepaprastai daug kritikos, mat nuotraukose ir reklaminės kampanijos klipuose pasirodė būdama itin liesa, kaulėta. Tąkart fanai kalbėjo apie galimą anoreksiją, rašė, kaip liūdna, kad tai rodoma kaip sektinas pavyzdys, rašoma „People“.
Kiti teigia, kad dabartinėse nuotraukose ji vėl sunkiai atpažįstama: patamsėjęs veidas, sunykusi figūra.
Kaip teigiama „Vogue“, daugelį metų Bella nedrįso kalbėti su kolegomis apie depresiją, nerimą ir Laimo ligą su besikeičiančiais fiziniais ir psichiniais simptomais, kurie ją persekiojo nuo ankstyvos paauglystės. Ji kaltina dėl to norą patikti žmonėms, tačiau kaltina ir mados pasaulio požiūrį į psichinę sveikatą: „neklausk, nesakyk“.
„Trejus metus, kai dirbau, kiekvieną rytą keldavausi su isterija, ašaromis, viena, – prisimena ji, kalbėdama žurnalui. – Niekam to nerodydavau. Eidavau į darbą, verkdavau per pietus savo mažame šiltnamyje, baigdavau dieną, nueidavau į kokį atsitiktinį viešbutį, kuriame nakvodavau, vėl verkdavau, pabusdavau ryte ir darydavau tą patį.“
Pati Bella yra kalbėjusi apie valgymo sutrikimus, turėtus iki didžiosios šlovės momento. Po to, neva, ji pasveiko ir dabar yra „sveika kaip niekada“.
Tačiau mados pasaulis sunerimęs. Neseniai ir mados verslo portalų puslapiuose pasirodė sunerimę komentarai apie Bellos svorį. Buvo keliamas klausimas, jei su valgymo sutrikimu nebekovojama, o apsimetama, kad jo nebėra – kokį pavyzdį tai rodo nuo tokių sutrikimų kenčiantiems žmonėms?