Mano nusistatytos taisyklės buvo labai paprastos – dvylika mėnesių nepirkti naujų drabužių (neįskaitant apatinių drabužių ir kojinių – juk nesu asocialus!). Taip norėjau išpirkti viso gyvenimo nuodėmę – kad nuolat godžiai perku daiktus, kurių man visai nereikia ir kurių beveik niekad nedėviu.
Vykdydamas šį eksperimentą kaip ir daugelis mados mėgėjų supratau, kad mano santykiai su mada nėra sveiki, be to, visiškai neracionalūs. Bėgant laikui iš spintos išmečiau džiaugsmo nesuteikiančius megztinius, kompleksus varančius džinsus ir net turkio spalvos velveto kostiumą (ką aš sau galvojau?). Pasibaigus šiam savanoriškam mados badui mano spintos ir stalčiai tapo panašūs į tvarką ir funkcionalumą garbinančias šventyklas, mažiau mąsčiau, ką kasdien apsivilkti, jau nekalbant apie tai, kiek pinigų sutaupiau.
Tačiau ar tapau laimingesnis? Nelabai.
Ši atsiskyrėliška kelionė siekiant tapti nepriklausomam iš tiesų atskleidė daugybę problemų, apie kurias nieko iki šiol nežinojau. Pavyzdžiui, ar vaivorykštės spalvų megztuką nusipirkau dėl ilgai užgniaužtos traumos? Ar aplinkai kenkiančius sintetinius audinius perku dėl to, kad esu nihilistas? Ar žmonės nepastebėjo, kad jau ilgai neperku naujų drabužių, nes manęs nemėgsta? Ar patiriant mažiau streso ima slėgti depresija? Ir kodėl vis dar trokštu atsiriboti nuo savo daiktų?
Ieškodamas atsakymo, kodėl atsirado šis kultūrinis vartotojų (ir mano) elgesio pokytis, pasikalbėjau su gyvenimo mokytojais ir tvarkymosi specialistais, taip pat ir garsiąja Marie Kondo.
„Tvarkytis namus – vienas paprasčiausių žmogiškų darbų, tačiau žmonės niekada neskirdavo jam tiek daug dėmesio, kaip dabar, – teigia M. Kondo. Jos žavi „Netflix“ televizijoje rodoma laida „Tvarkantis su Marie Kondo“ („Tidying Up with Marie Kondo“) iš dalies paaiškina, kodėl atsirado minėtas dėmesys tvarkymuisi. – Žmonės ima suvokti, kad laimė ateina ne iš išorės (pavyzdžiui, naudojantis technologijomis arba sekant naujausi0mis rinkos madomis), bet iš vidaus.“
M. Kondo mintis, kad norint nuspręsti, ar daiktą pasilikti, ar išmesti, reikia pagalvoti, kokį jausmą jis sukelia (taip patikrinate, ar tas daiktas teikia jums džiaugsmo) daugeliu atžvilgių atrodo teisinga, tačiau daugeliu atžvilgių taip pat ir paviršutiniška. Juk negalėtumėte tokiu pat būdu atsikratyti draugų, bendradarbių ar erzinančių vaikų. Tad kodėl pirkdami mažiau žmonės turėtų jaustis laimingesni?
„Pirkdami mažiau gyvenimui suteikiate daugiau erdvės, – atsako M. Kondo. – Aš labiau mėgstu laisva erdve mėgautis, o ne užpildyti ją kitais daiktais.“
Šie žodžiai man primena kartą matytą sandėliavimo patalpas reklamuojantį stendą, kuriame skelbiama, kad dabar savo „mažytį butą Niujorke“ galite paversti „mažyčiu neužkrautu butu Niujorke“.
Tačiau milijonai nepatenkintų vartotojų mano, kad M. Kondo pataikė kaip pirštu į akį. Nuo 2008-ųjų finansinės krizės judėjimai, mokantys atsikratyti nereikalingų daiktų, bei vadinamosios „apsipirkinėjimo dietos“ išpopuliarėjo taip, kaip anksčiau buvo populiaru apsikrauti daiktais.
Dabar populiari „nepirkimo“ dieta, kurios principų aiškinti turbūt nereikia, tačiau buvo ir kitų judėjimų, pavyzdžiui, riboti poreikius patarianti „aprangos dieta“ arba raginimas pirkėjams dėvėti jau turimą aprangą, pavyzdžiui, per mėnesį apsivilkti tik šešis savo spintoje esančius drabužius. Vadinamoji „penkių dalių prancūziška apranga“ sudaryta iš kelių įsimintinų drabužių ir įprastų priedų – ji sukurta pagal paryžietišką santūrios elegancijos modelį. Tačiau ne visi gali būti panašūs į Carine Roitfeld.
„Vis dažniau pastebiu, kad žmonės nori pirkti mažiau, tačiau pirkti daiktus, kuriuos mėgsta ir vertina, – teigia Niujorke gyvenanti įvaizdžio konsultantė ir gyvenimo mokytoja Carol Davidson. – Kasdien sulaukiame daugybės dirgiklių, į pašto dėžutes ir balso paštą nuolat ateina vis naujų žinučių. Žmonės nori paprastesnio gyvenimo būdo, o jį pradėti galima ryte atvėrus drabužių spintą.“
Pasak C. Davidson, šį kultūrinį pokytį nulėmė daugelis priežasčių. Žmonės perka kitaip, nes rūpinasi aplinka, nebesidomi tradicine mažmenine prekyba, nerimauja dėl ekonominės padėties arba trokšta individualesnio stiliaus. „Prieš dvidešimt metų populiariausia buvo prašyti asmeninio apsipirkimo paslaugų, – teigia ji. – O dabar populiaresnė stiliaus kūrimo paslauga, nes taip individualus stilius kuriamas iš jau turimų drabužių.“
M. Kondo serialą pradėta rodyti sausio 1-ąją ir rimtai diskutuoti apie daiktus ėmė visų pažiūrų žmonės. „Be to, nemanau, kad tuo domisi tik viena karta, – teigia profesionalios tvarkymosi įmonės Vašingtone savininkė Nicole Anzia. – Turiu tiek vyresnių, tiek jaunesnių klientų, teigiančių, kad nori vartoti mažiau.“ Tačiau, pasak jos, susižavėjimas daiktų išmetimu turi ir blogųjų pusių – juk atrodo kvaila išmesti puikų megztinį vien dėl to, kad jį apsivilkę nejaučiame ekstazės. O senelio suvenyrai iš karo gali nedominti jūsų, bet labai dominti jūsų erzinančius vaikus.
Tačiau grįžkime prie manęs. Žinau, žinau, niekam neįdomu klausytis apie mano dietą, tačiau leiskite kai ką pasakyti. Nors ji baigėsi vos prieš mėnesį, jau grįžau prie senų blogų įpročių. Išpardavime nusipirkau švarką, nors jis man nelabai tinka. Nusipirkau tris to pačio modelio, bet skirtingų spalvų megztinius. Klik, klik, klik – nuolat spaudinėju mygtuką internetinėse parduotuvėse, kad kas vakarą galėčiau namuose rasti naują drabužį.
O ar jaučiuosi laimingesnis? Nelabai.
Tačiau viena M. Kondo mintis privertė mane susimąstyti.
„Žmonės pamiršta pažvelgti vidun. Niekas neklausia: „Kada iš tiesų būnu laimingas?“ – teigia ji. – Manau, kad žmonėms vis labiau pabosta turėti daug daiktų, nes norint juos sutvarkyti reikia daug protinių pastangų ir laiko.“
Žinoma, ji teisi. Tačiau aš renkuosi tikėti, kad puikiai moku tvarkytis, o tai – šiokia tokia pergalė.