Paaiškino, ar būtina paisyti aprangos kodų ir kodėl nereikėtų linčiuoti išsišokėlių

Praėjo kiek daugiau nei trys mėnesiai po skandalingo „The New York Times“ straipsnio, iš šešėlio ištraukusio visus nešvarius prodiuserio Harvey Weinsteino darbelius. Apie Holivudo magnato seksualinį priekabiavimą prabilusios aktorės užsuko #MeToo judėjimo mechanizmą, kuris visu trenksmu pasireiškė ir „Auksinių gaublių“ ceremonijoje – svečiai nuo galvos iki kojų puošėsi juoda spalva, taip protestuodami prieš šou biznyje įsikerojusį išnaudojimą.

Tačiau juodame svečių pulke būta ir kelių „baltų varnų“. Užsienio žiniasklaidoje garsiausiai suskambo aktorės Blancos Blanco vardas. Ji raudonu kilimu žengė pasidabinusi provokuojančia raudona suknia, apnuoginančia dekoltė ir giliu skeltuku atidengdama aktorės koją iki pat klubo.

Kaip ir galima buvo tikėtis, socialiniuose tinkluose B. Blanco buvo greitai nulinčiuota. Išvadinta išsišokėle, beširde ir šimtaprocentine dėmesio auka. Seksualinio priekabiavimo skandalo fone kiek erotiška jos suknelė internautams suteikė peno apkalboms, patyčioms, nors šventinio vakaro tikslas buvo įkvėpti ir simbolizuoti vienybę.

Pati B. Blanco teigė, kad „problema yra kur kas didesnė, nei jos suknelės spalva“. Kalbėdama su „Fox“ naujienų tarnyba, ji teigė esanti įskaudinta į ją smigusių kritikos strėlių, tačiau „tokia yra buvimo šou industrijoje kaina“.

Ar puolimas, kurį teko atlaikyti aktorei, buvo pelnytas? Ar privalu paisyti aprangos kodų? Ir kaip tą sekasi daryti lietuviams? Šiuos klausimus narpliojome su etiketo žinovu Giedriumi Drukteiniu.

– Vilkėti provokuojančią suknelę Holivudą drebinančių įvykių fone – netaktas ar pateisinama?

– „Auksiniai gaubliai“, Holivudas – juk tai šou biznis, iliuzijų pasaulis, amžinas pardavinėjimo mechanizmas. Ko tik ten neišvysi! Sukantis tokioje srityje turi visais įmanomais būdais atkreipti į save dėmesį. O toji moteris juk atkreipė dėmesį, reiškiasi, tikslas pasiektas.

Kaip sako žydai, niekada nesek paskui minią. Visi solidarizuojasi? Nedaryk to ir būsi pastebėtas.

Esu anksčiau pasipiktinęs, kai viena realybės šou dalyvė renginyje Valdovų rūmuose pasirodė su didele iškirpte. Ten dalyvavo ir aukščiausi valstybės pareigūnai. Renginio tonas buvo kitoks – jis buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, ne pramogų pasaulio apdovanojimams.

O ir piktinausi tik todėl, kad tokiai aprangai tai buvo ne vieta – Valdovų rūmai turi visai kitą emocinį užtaisą nei kino teatras ar viešbutis Los Andžele („Auksinių gaublių“ teikimo ceremonija vyko „Beverly Hilton“ viešbutyje – DELFI).

– Ar paisyti aprangos kodą šiais laikais – be kompromisų privalu?

– Šiais laikais – tikrai ne. Visada svarbu tai, kas yra po drabužiais, o ne tai, ką žmogus dėvi. Be to, šiandieną aprangos kodai turi tik vieną paskirtį – priminti svečiui, kad jis turi atrodyti padoriai.

Jei kalbame apie aukštos klasės renginius, tarkime, priėmimą, rengiamą popiežiaus ar karalienės, juose privalu atsižvelgti į white-tie aprangos kodą. Kiekvienas asmuo, kuris yra kviečiamas į tokio pobūdžio renginį, pagal nutylėjimą yra laikomas protingu ir suvokiančiu, kad šventinį vilkėdamas netinkamą aprangą, atrodys ir jausis blogai.

Bet tai nereiškia, kad aprangos kodo nepaisančio žmogaus reikėtų neįleisti į renginį – maža, kokios aplinkybės susiklostė. Galbūt žmogus tiesiog nespėjo persirengti? Tų aplinkybių gali būti tūkstančiai.

Kalbant apie vidutinės klasės renginius – vakarėliai, atidarymai, pristatymai – galioja ta pati taisyklė. Pagal nutylėjimą tikimasi, kad žmogus ateis apsirengęs tinkamai.

– O lietuviai ar linkę paisyti aprangos kodų?

– Ne, nelinkę. Matau tam daug priežasčių. Pavyzdžiui, lietuviams nėra būdinga kurtuazinė kultūra. Neturime to geno gražiai rengtis. Vis vien save laikome darbininkais, žemdirbiais. Be viso to, save dar laikome maištininkais, nes esame viskuo nepatenkinti.

Ir čia, mat, buržuazija demonstruoja savo spindesį gražia apranga! Mums pasąmonės lygmeniu visada kyla noras paniekinti, pažeminti ir pasakyti: „O aš va, paprastas! Megztinį ir džinsus mūvėsiu!“ Visa tai vyksta refleksų lygmenyje.

– O kur gi daugiau pasipuoši, jei ne į renginius? Aukštuomenės puotų juk neturime.

– Pasipuošimas – ne apranga, o dvasios būsena. Pavyzdžiui, aš kaklaraištį ryšiu kasdien. Klausimas – ar aš puošiuosi kažkokia proga? Ar turiu pasirodyti prieš svarbius žmones? Visai ne. Tai mano vidinė būsena. Man patinka kostiumai, juos vilkėdamas jaučiuosi laisvai, o su kaklaraiščiu, praktiškai, miegu.

Tokių žmonių, kaip aš, Lietuvoje pakankamai daug. Kitas gal jaučiasi laisvai mūvėdamas džinsus, dar kitas – odinę aprangą. Kas kaip nori, tas taip rengiasi. Aišku, neužmirškime konteksto. Bulvių su kostiumu juk nekasime, net jei ir norėtume jį vilkėti.