Žurnale „Psychology and Marketing“ paskelbto tyrimo duomenimis, apsipirkimas iš tiesų gali pakelti nuotaiką. Maža to, apsipirkdami galime patirti tokį dvasinį pakylėjimą, kokį patiria žmogus, pavartojęs narkotikų. 2016 m. portale ebates.com surengtoje apklausoje iš daugiau kaip 1 000 apklaustų pilnamečių amerikiečių 96 proc. pripažino, kad yra ką nors sau pirkę tam, kad pasijustų geriau.
Vis dėlto, apsipirkimo terapijos nauda dažnai tėra trumpalaikė, o štai šalutinis poveikis – ilgas ir dvasiškai gniuždantis.
Neigiamos emocijos ir liūdesys ilgainiui gali nulemti savivertės praradimą, o tai, savo ruožtu, ir yra veiksnys, skatinantis žmones eiti į parduotuves, vos subjūra nuotaika. Kodėl tai yra blogai? Ogi todėl, kad tos pačios neigiamos emocijos paskui gali sugrįžti su kaupu – kartu su sąžinės graužatimi ir kalte, jei išleista daugiau, nei būta reikalo ar planuota, teigia straipsnio autorė K. Beck.
Tačiau, jos įsitikinimu, impulsyvaus apsipirkimo poreikį galima patenkinti ir neišsitraukiant kreditinės kortelės.
Kodėl puolame į parduotuves?
„Apsipirkimo terapijos imamės tada, kai mums žūtbūt reikia sureguliuoti savo emocijas“, – sako psichologė, atjautos terapijos specialistė Joanne Corrigan iš Sidnėjaus (Australija). Atjautos terapijos tikslas – padėti psichinės sveikatos problemų turintiems žmonėms, patiriantiems pernelyg stiprų gėdos jausmą ir linkusiems į perdėtą savikritiką.
Kai pasidarome liūdni ar pradedame dėl kažko nerimauti, sumenksta mūsų savikontrolė, todėl atitinkamai padidėja rizika priimti netinkamus sprendimus. Liūdesys mus verčia nekantrauti ir skatina ieškoti greito atpildo, net jei tai atneštų nemažų nuostolių. Harvardo universiteto (JAV) psichologijos profesorė dr. Jennifer Lerner kartu su kolegomis iš Kolumbijos universiteto Ye Li ir Elke Weber savo tyrimo ataskaitoje šį reiškinį įvardija terminu „trumparegis liūdesys“ (angl. miopic misery).
J. Corrigan tikina, kad tai padaryti tikrai galima. Jei galime save motyvuoti, tiksliau – suaktyvinti savo smegenų dalį, kuri yra atsakinga už atjautą ir nerimo slopinimą, vadinasi, mums nebūtina impulsyviai ieškoti kokių nors trumpalaikio nusiraminimo formų, teigia ji.
Mums nerimaujant ir nekantraujant, smegenyse išsiskiria daugiau tokių cheminių junginių kaip adrenalinas, kortizolis ir dopaminas. Tačiau, aktyvavus už nusiraminimą ir gailestį atsakingą smegenų dalį, kuri nulemia endorfino ir oksitocino išsiskyrimą, pasaulis sužimba kitomis spalvomis, aiškina specialistė.
Svarbiausia – ugdyti savikontrolę
Pasak Kornelio universiteto (JAV) ekonomisto Roberto Franko, pagrindinė priemonė, padedanti nugalėti nenumaldomą troškimą skubėti į parduotuves, yra savikontrolė.
Jis atkreipia dėmesį į vadinamojo zefyrų testo (angl. Marshmallow test) autoriaus dr. Walterio Mischelio nustatytus faktus. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo atliktas eksperimentas, kuriuo siekta išsamiau sužinoti, ar vaikai geba ugdyti valią. Vaikams buvo pasiūlyta arba vienas skanėstas iškart, arba du, jei jie sugebės kiek palaukti.
Šio eksperimento pagrindu vėliau atlikti tyrimai parodė, kad tie vaikai, kuriems anuomet pakako kantrybės luktelti, kad gautų daugiau, vėliau buvo geriau vertinami ir pagal įvairius kitus kriterijus – jiems geriau sekėsi laikyti bendrųjų gebėjimų testus ir siekti mokslo aukštumų, negana to, net jų kūno masės indeksas buvo geresnis.
R. Franko teigimu, norėdami, kad pasitenkinimo jausmas truktų ilgą laiką, turime savyje nugalėti troškimą atlygį gauti nedelsiant.
Turime viską, ko reikia
Impulsyvumas daugumai žmonių trukdo atlikti apgalvotus, logiškus veiksmus ir neleidžia savęs tinkamai suvaldyti. Nepaisant to, J. Corrigan tikina, kad visas priemones, padedančias ugdyti valią, turime mes visi.
Bostone (JAV) įsikūrusio Šiaurės rytų universiteto psichologijos profesorius Davidas DeSteno jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja teigiamų emocijų poveikį sprendimų priėmimui. Jo tyrimai atskleidžia, kad savo elgesį galime pakeisti tiesiog gebėdami jaustis dėkingi.
Savo Socialinių emocijų laboratorijoje D. DeSteno pasiūlė tyrimo dalyviams pasirinkti – ar gauti 30 dolerių nedelsiant, ar 70 – po trijų savaičių. Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie jautėsi dėkingi, galėjo nesunkiai atsispirti pagundai atlygį gauti iškart ir pasirinko antrąją galimybę.
Siūlo prisiminti, už ką jaučiamės dėkingi
Tyrimo dalyvius D. DeSteno stebėjo dar tris savaites. Jo teigimu, tie dalyviai, kurie dėkingumo jausmą patirdavo reguliariai, turėjo daugiau valios atsispirti pagundai ko nors nusipirkti ir pasižymėjo didesne savikontrole.
„Kai jaučiamės dėkingi, ne tik pasidaro lengviau atsispirti netikėtai užklupusiam norui apsipirkti, bet ir apima toks pat geras jausmas, kokį patiriame ką nors nusipirkę“, – sako jis.
D. DeSteno tikina, kad pakaktų vos pagalvoti apie ką nors, už ką esame dėkingi – visai nesvarbu, kad tai galbūt tik smulkmena.
Specialistas priduria, kad jei nuolat galvosime apie tuos pačius dalykus, jie praras savo poveikio galią. Todėl jis siūlo reguliariai skirti laiko ir prisiminti malonius kasdienybės epizodus: galbūt kas nors neseniai užleido vietą eilėje, o gal tiesiog šiltai pabendravo ar parodė rūpestį.
Pirkti ne sau, o kitam
Jei, vis dėlto, noras ką nors nusipirkti yra pernelyg stiprus, kad jį būtų galima nugalėti, straipsnio autorė K. Beck siūlo pagalvoti pirkimą ne sau, o kam nors kitam. Tai, pasak jos, turi savų privalumų.
Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) profesorė Elizabeth Dunn tyrinėja sąsajas tarp laimės ir pinigų. Ji atliko tyrimą: tyrimo dalyviams buvo duota pinigų, viena dalis tyrimo dalyvių turėjo pinigus išleisti savoms reikmėms, kita – kieno nors kito reikmėms. Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie pirko ne sau, patyrė ilgalaikį pasitenkinimo jausmą, o tie, kurie pirko sau, to nepatyrė.
