Turbūt daugelis spintoje turime drabužių, kurie ne vienerius metus guli nedėvimi, tačiau išmesti nekyla rankos.
Tikrai rastume ir sentimentus keliančių, tačiau nešioti nebetinkamų rūbų.
O kiek dar jų išmetame, nors vis dar atrodo neblogai, bet tiesiog atsibodo?
Prieš tokiems atsiduriant atliekų konteineriuose, juos turėtų įvertinti Gitanos Jablonskienės akys. Ši savamokslė siuvėja praktiškai iš visko sugeba sukurti vienetinius modelius.
Antras gyvenimas
G. Jablonskienė vadovaujasi paprasta taisykle: kam išmesti, jei galima perdaryti.
Pašnekovės hobis, o gal reikėtų sakyti, tikra jos aistra – siuvimas.
Ir renkasi ji ne įprastas naujas medžiagas iš audinių salonų, o antram gyvenimui prikelia jau dėvėtus, atsibodusius ar moraliai pasenusius drabužius.
Iš senų sijonų, palaidinių, medžiagų atraižų Gitana lengvai sukuria paltą ar švarkelį, kurie atrodo išskirtinai ir sulaukia daugybės aplinkinių komplimentų.
„Perdaryti drabužiai jau senokai užėmė mano spintą – jų ten didžioji dalis. Naujų ir nebeperku. Nebent labai retai. Neatsimenu, kada ką nors naujo įsigijau, nes žinau, kad galiu pasisiūti“, – pasakoja išskirtinius drabužius dėvinti ir unikalų įvaizdį susikūrusi moteris.
Be to, su laiku Gitana tapo gana kritiška pirkėja. „Neretai naujų drabužių kaina man atrodo tiesiog neadekvati“, – sako panevėžietė.
G. Jablonskienės kuriami drabužiai, išjausti ir su meile pasiūti, gimsta išardžius seną, nenešiojamą rūbą.
Gitanos paskatinti žmones nori skirti daugiau dėmesio aprangos patogumui, ilgaamžiškumui ir kokybei. Taip pat – atsigręžti į gamtą. O moterims ypač svarbu, kad gali jaustis ramios: taip pat apsirengusios kitos damos tikrai nesutiks.
Pomėgių daugiau nei laiko
G. Jablonskienė – ne iš tų, kuriems reikėtų svarstyti, ką šiandien veikti, kuo užsiimti.
Ištikimiausia jos palydovė – užrašų knygelė, kurioje sudėlioti svarbiausi dienos darbai.
Dienomis Gitana – draudimo brokerė. Dar ji aktyviai dalyvauja labdaringoje veikoje, yra paramos klubo „Lions“ narė.
O vakarais – išskirtinių drabužių siuvėja.
„Turiu daug pomėgių, – šypteli panevėžietė. – Tik laiko mažiau.“
Dar G. Jablonskienė – užkietėjusi sodininkė. Jos ramybės uostas – Panevėžio rajone savomis rankomis puoselėjama sodyba. Ten ir rankas į žemę malonu suleisti, ir jaukiai pasibūti su artimaisiais.
„Sodyboje man labai gera. Patinka auginti gėles, vaistažoles, kurti gėlynus, ką nors sodinti, persodinti. Man to reikia. Tai – mano relaksacija“, – šypsosi Gitana.
Siuvo iš sesers palikimo
Siuvimu šiek tiek užsiimdavo Gitanos mama. Jos įkandin, aišku, sekdavo ir kūrybingoji dukra. Vis bandydavo sukurti ką nors savito.
Gyvenimas nestovėjo vietoje. Pačios G. Jablonskienės sūnūs užaugo. Vienas jų jau paliko namus ir savarankišką gyvenimą kuria Kaune. Kitas šįmet baigs vieną ypatingų gyvenimo etapų – laikys brandos egzaminus.
„Vaikai užaugo, dabar ir to laisvo laiko sau turiu daugiau. Nebereikia tiek jo skirti paprasčiausiai buičiai, – sako Gitana. – Atrodo, kad kažkas tarsi stumtelėjo pradėti siūti.“
Persiūti senus drabužius Gitana mokėsi nuo savosios spintos – iš to, ką ten rasdavo.
„Sesuo išvyko gyventi užsienį. Suvežė į sodybą visus daiktus, rūbus ir paliko. Praėjo metai, antri, o jie kaip guli, taip guli. Pradėjau galvoti, ką su jais nuveikus“, – prisimena G. Jablonskienė.
O kai pradėjo galvoti, idėjos vėrėsi viena po kitos. Kaip ir vienetinių drabužių Gitanos spintoje.
„Feisbuke tai vieną grupę suradau, tai kitą, vis ieškojau informacijos, kaip kas siuvama, kaip daroma. Ir pati pradėjau karpyti – iš pradžių savo, tada vyro marškinius“, – pasakoja G. Jablonskienė.
Gitana juokiasi, jog pradėjusi siūti tik patvirtino taisyklę, jog lengvų pradžių nebūna.
„Bet kuo tolyn – tuo įdomiau darėsi. O ir tų darbų kokybė dabar jau visai kita. Dar ir naują siuvimo mašiną nusipirkau“, – pirkiniu džiaugiasi siuvėja.
Spintos lobiai
Praėjusių metų pabaigoje G. Jablonskienė nusprendė savo kūryba pasidalyti su kitais.
Socialiniame tinkle įkūrė platformą „TvaruKartu“.
Moteris pasakoja, jog kartu su drabužių persiuvimu ji pradėjo labiau domėtis ir tvaria mada bei jos skleidžiamomis idėjomis.
„Susimąsčiau, kiek išteklių reikia, kad sukurtų ir pagamintų naujus audinius ar drabužius. O ir mūsų spintose tiek gerų rūbų! Ir vilnos, ir kašmyro, ir šilko! Vienų nebenešiojame dėl pasikeitusių kūno linijų, kiti – nebemadingi ar tiesiog nebepatinka. Su kiek draugių ar kolegių bekalbėčiau, pas visas pilna spinta, bet nėra kuo apsirengti. Ir tas netinka, ir anas nebegerai“, – juokiasi pašnekovė.
Gitana įsitikinusi: tuos nebepatinkančius, senus drabužius tikrai galima perdaryti į naujus ir išskirtinius.
Nors persiūdama kartais leidžia sau ir improvizuoti, visgi pradėjusi kurti drabužį G. Jablonskienė jau žino, kaip jis atrodys baigtas.
„Pirmiausia susigalvoju, ko noriu. O tada ieškau medžiagos, spalvos, audinio. Jei nerandu, kas man tiktų – taip ir palieku. Tada vėl einu į kitą parduotuvę, vėl ieškau. Galiausiai, kai randu, būnu pati laimingiausia“, – juokiasi siuvėja.
Meditacija su skiautelėmis
Praėjusių metų lapkritį G. Jablonskienei teko dalyvauti parodoje „Antras šansas“.
Į Vilnių tąkart sugužėjo daugybė kūrybingų moterų iš visos Lietuvos, kurios iš vienokių ar kitokių medžiagų perdaro įvairiausius daiktus.
Parodoje panevėžietė išgirdo išties daug komplimentų apie savo kuriamus drabužius. Buvo tokių, kurie ir įsigijo Gitanos gaminių. G. Jablonskienė pastebi, jog sąmoningumo, kalbant apie tvarų gyvenimo būdą, randasi vis daugiau.
„Visgi Lietuvoje toks daikto įsigijimas iš antrų rankų dar nėra labai paplitęs ar prigijęs. Galbūt kam nors atrodo, kaip čia tą nenaują drabužį pirksi. Bet juk kiekvienas toks prieš pardavimą išplaunamas, išvalomas, sutvarkomas, perdaromas. Tikrai nuoširdžiai paruošiu atgimimui ir naujam šeimininkui“, – sako siuvėja.
Drabužių kūrėja svarsto, jog galbūt kada nors galėtų siūti ne tik iš savų rūbų, bet ir iš klienčių. Visgi kol kas tokių planų neturi.
„Neturiu galimybės priimti klienčių, kad tuos drabužius jos galėtų matuotis, rinktis. Tai praktiškai būtų antrasis darbas. Kadangi siuvimas man tik hobis, jam aš dabar skiriu tik vakarus, kartais – savaitgalius. Ypač dabar, kai orai tokie niūrūs ir lauke tamsu, sėdžiu su savo skiautelėmis ir medituoju“, – juokiasi pašnekovė.
„Perdaryti drabužiai jau senokai užėmė mano spintą. Naujų ir nebeperku.“ G. Jablonskienė
Gitana svarsto, jog siuvimas iš senų drabužių jai ir meditacija, ir galimybė atitrūkti nuo darbinių minčių.
„Kadangi mano tiesioginis darbas susijęs su žmonėmis, bendravimu su jais, toji kūryba man ir atsipalaidavimas, ir savotiškas pabėgimas“, – sako G. Jablonskienė.
Kai drabužių per daug
G. Jablonskienei patinka spalvos, tad ir jos kuriami drabužiai jomis išsiskiria. Nors, anot Gitanos, ji visada buvo ir bus klasikinės juodos bei baltos gerbėja.
„Kai ką nors naujo kuriu, stengiuosi, kad tai būtų spalvota. Man taip patinka. Gražu ir juodos bei baltos deriniai – taip, kaip dabar apsirengusi, – į savo iš seno per siauro megztuko, sesers sijono ir atlikusių skiaučių pasiūtą nuostabią palaidinę rodo Gitana.
Persiūtų drabužių G. Jablonskienė nebeskaičiuoja.
Į visus savo kūrinius sako įdėjusi daug širdies, bet per tą laiką, kiek kuria, jau suprato, kad tiek rūbų jai tiesiog nebeprireiks.
Ką nors tikrai galėtų perleisti ar parduoti, tačiau jai, kaip kūrėjai, tai nėra įdomioji šios veiklos pusė.
„Galbūt reikėtų daugiau socialiniuose tinkluose padirbėti, bet atidėlioju. Vis pagalvoju, kad geriau ką nors pasiūsiu, patvarkysiu“, – šypteli Gitana.
Kantrybės įsikūnijimas
G. Jablonskienė džiaugiasi, jog pradėjusi siūti iš artimųjų, bičiulių bei draugų sulaukė labai didelio palaikymo.
Šeimoje ji vienintelė tokios meniškos prigimties. Bet racionalaus sutuoktinio ar sūnaus patarimai moteriai išties praverčia.
„Visada galiu paklausti, tai kaip čia tau dabar atrodo? Gražu ar ne? Būna, patinka, būna, tiesiai šviesiai pasako: „Na, tu čia jau nukrypai… – juokiasi Gitana. – Man vis tiek įdomu išgirsti kitų nuomonę.“
G. Jablonskienė svarsto visada turėjusi šiek tiek kitokį aplinkos matymą, gilesnį pajautimą. Vaikystėje mėgdavo piešti, taip pat turėjo ir kitų kūrybinių veiklų.
Gitana įsitikinusi: kūrybiškumui atrasti ir ugdyti reikia laiko bei kantrybės.
„Kiek jo skirsi, kiek darbo įdėsi – tiek ir turėsi, – sako ji. – Aš esu labai kantri. Jeigu imuosi kokios veiklos, einu tik į priekį. Niekada nemetu to, ką pradėjusi, net jei kas nesiseka.“
Nors atrodytų, kad draudimas ir siuvimas nieko bendra neturi, G. Jablonskienė sako, jog šios veiklos viena kitą puikiai papildo ir dera.
„Man įdomu bendrauti su žmonėmis, draudimo brokerio darbas nėra monotoniškas. Kiekvienas klientas skirtingas. Turi suprasti, ko jam reikia, kokie jo lūkesčiai, prie kiekvieno prieiti. Tai irgi savotiškas ieškojimas, galvojimas apie klientą, savotiška kūryba“, – mano G. Jablonskienė.
Padeda ne vien pinigai
Kalbėdama apie save G. Jablonskienė išlieka kukli, tačiau kur kas daugiau apie ją pasakoja nuveikti darbai.
Ji jau bemaž ketverius metus priklauso Panevėžio „Lions“ paramos ir labdaros klubui, yra nemažai nuveikusi sergančių mažųjų panevėžiečių labui.
Gruodį, prieš gražiausias metų šventes, klubo iniciatyva lėšos rinktos diabetu sergančiam berniukui, kuriam kiekvieną dieną reikalingi jutikliai, padedantys stebėti gliukozės kiekį kraujyje.
Per kitą renginį pagalbos sulaukė po sunkios ligos net 80 proc. raumenų netekusi mažoji panevėžietė. Jei ne labdaringos lėšos, skirtos jos reabilitacijai, mergaitė galėtų judėti tik neįgaliojo vežimėliu.
„Kartais ne vien pinigai padeda. Tų pačių mažųjų ligoniukų mamoms ir tėčiams palaikymas iš šalies irgi labai svarbus“, – pažymi G. Jablonskienė.
Anot Gitanos, kiekviena tokia istorija, prie kurios jai tenka prisiliesti, labai skausminga, bet dar kartą įrodanti, kokie dideli kovotojai yra mažieji.
Prieš gamtos didybę
Akiratį G. Jablonskienė plečia keliaudama. Pernai kartu su vyru ji leidosi į vieną didžiausių ir daugiausia įspūdžių dovanojusių savarankiškų kelionių po tolimąsias Jungtines Amerikos Valstijas.
„Daug laiko skiriam darbams, namams, šeimai, vaikams, tad nusprendėme jo skirti ir sau“, – šypsosi Gitana.
Amerikoje panevėžietę pakerėjo gamta.
„Kanjonai, Sekvojos nacionalinis parkas, tos šalies didybė bei grožis net spaudė gerklę, – prisiminimais vis dar gyvena Gitana. – Prieš visa tai pasijauti labai mažas, kaip toje pasakoje apie Guliverį ir nykštukus. Ne mažesnį įspūdį padarė ir kelionė po Islandiją, kur jau kurį laiką gyvena sesuo.
„Vaikštant kartais atrodė, kad nusileidome Mėnulyje“, – juokiasi panevėžietė.
Tik vietiniai Islandijoje jai pasirodė uždaroki.
„Be to, nieko neišsiskiriantys savo apranga, – konstatuoja siuvėja. – Gal todėl, kad ten klimatas toks – per dieną gali pasikeisti visi metų laikai. Tad matyti tik vienas drabužių tipas – kad būtų šilta.“ Amerikoje, drabužių kūrėjos pastebėjimu, žmonės irgi neskiria daug dėmesio išvaizdai.
Tačiau viską atperka vietinių svetingumas.
„Jie daug šypsosi, sveikinasi net su nepažįstamaisiais. Amerikoje buvome susitikę su lietuviais, jau daug metų gyvenančiais ten. Jie mus labai maloniai ir svetingai priėmė“, – pasakoja G. Jablonskienė.
Namai – tik Lietuvoje
Kad ir kaip žavėtų kitos šalys ir jų kultūra, jose Gitana – tik viešnia. Svetur namų ji neįsivaizduoja.
„Vyresnysis sūnus studijavo Anglijoje, bet po studijų grįžo į Lietuvą. Matyt, kažkoks jausmas parvedė. Kai vaikai buvo maži, stengiausi jiems skiepyti vertybes, dalyvaudavome įvairiausiuose minėjimuose bei šventėse, puoselėjame Kalėdų, Kūčių, Velykų tradicijas ir jas perduodame vaikams. Nes kas, jeigu ne mes?“ – retoriškai klausia G. Jablonskienė.