Ilgus amžius žmonės maudydavosi nuogi ir nieko nesigėdijo. Nuogas kūnas nebuvo tabu. Kaip žinoma, specialiai įrengtų paplūdimių maudymuisi įrengta nebuvo, tad ir paplūdimio mada nebuvo aktuali. Visi maudėsi ant upės, ežero ar jūros kranto, o įdegį demonstravo tik žvejai ar valstietės. Vėliau sekė maudynės su apatiniais marškiniais. O paplūdimio apranga atsirado ne taip ir seniai, maždaug prieš 100 metų.
Palangos kurorto muziejuje veikia išskirtinė paroda „Paplūdimio mada. 150 metų. Iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos“. Čia galima išvysti, kaip keitėsi maudymosi kostiumėlių mados, kokiomis suknelėmis vasaros metu puošdavosi moterys ir kokius kostiumus dėvėdavo vyrai bei kokie buvo to laikmečio aksesuarai.
Maudymosi mada į Europą atvežta žymiai vėliau, Kryžiaus žygių epochoje iš Artimųjų Rytų, sekant turkiškų pirčių papročiu. Susidomėjimas jūros voniomis atsirado tik XVIII amžiaus antroje pusėje, kai atsirado atskiros maudyklės drąsuoliams, o terapiniais tikslais jūros maudyklių nauda atrasta tik XIX amžiuje. Jos buvo daugiau vyriškos, moterys vertino vaikščiojimą pajūriu, gydantį jūros orą ir prisibijojo įdegio – juk odos tamsumas buvo prasčiokų bruožas.
Vokietijoje kurortai atsirado 1820 m. Baltijos pakrantėje, Vakarinėje Prūsijoje ir viena iš pirmųjų tokių madingų vietų, skirtų gydyti jūros oru ir vandeniu buvo Kranco kurortas.
Viktorijos laikų Anglijoje prasideda maudynių palaikymo judėjimas. XIX amžiaus antroje pusėje kasdienėje aprangoje atsiranda pirmieji maudymosi kostiumai, primenantys kombinezonus. Jie buvo labai uždari ir sunkūs, su pūstomis kelnaitėmis. Niekam ne paslaptis, kad nuo vilnos niežėdavo ir kūną. Juos damos apsivilkdavo specialiose kabinose. Tas maudymosi kabinas vežikai tempdavo arkliais, kur moteris persirengdavo maudymosi kostiumėliu su kepuraite ir eidavo paplaukioti, po to, vėl persirengdavo. Tokiu būdu maudymosi kostiumėlis būdavo paslėptas visiškai nuo pašalinių žvilgsnių. Prie jo dar būdavo maudymosi skraistė.
Tik XX amžiaus pradžioje aprangos dalimi tapo trikotažiniai maudymosi kostiumėliai iš vilnos, kurie dažnai buvo dekoruoti horizontaliomis juostomis. Vyrų ir moterų paplūdimio mada buvo panaši – vyrai niekada nesimaudė nuoga krūtine – tai buvo gėdinga.
Pirmasis Pasaulinis karas ir moteriška emancipacija atnešė daug kostiumo pakitimų. Maudymosi kostiumėliai tapo patrauklesni ir nestorino figūros kaip anksčiau. Prie jų buvo privalomos kojinaitės, kepuraitės ir maudymosi šlepetės. 1920 metais atsirado maudymosi kostiumo konkursai. Deginimosi saulėje mada supaprastino maudymosi kostiumą, jis tapo mažiau uždengiantis, atsirado pirmieji bendri paplūdimiai.
1920 m. pabaigoje italų dizainerė Elsa Schiaparelli įtvirtino plačių paplūdimio kelnių madą, o Rusijos emigrantės Marija Novickaja ir Sonia Delone buvo prestižinės maudymosi kostiumų kūrėjos Art Deco stiliuje. Net kino žvaigždės ėmė fotografuotis su madingais maudymosi kostiumais! 1930 m. atsirado atskiri maudymosi kostiumai, dažniausiai kartūniniai. Vėliau amerikietiškai madai darant įtaką, atsirado maudymosi šortai.
Pokariniu laikotarpiu pirmenybė teikiama kostiumams su išraiškingomis moteriškomis formomis, dėl ko į madą atėjo plastikiniai liemenėlių kaušeliai, o 1960 m. hipių judėjimas leido damoms maudytis ir degintis be liemenėlės!
Unikali kurorto mados paroda Palangoje, kurią atvežė pats mados istorikas ir kolekcionierius Aleksandras Vasiljevas, veiks ir rugpjūčio, ir rugsėjo mėnesį.
