Rūbą prikelia naujam gyvenimui
Į pirmąjį susitikimą – o jų bus ne vienas – Z. Butkienės namuose susirinko penkios bičiulės, atsinešusios krūvas seniai dėvėtų, užsigulėjusių drabužių. „Naršėme, žiūrėjome, dėliojome vieną prie kito, aptarėme, kuris prie kurio dera ir kas iš to gali išeiti“, – pasakojo Zita.
Mintis iš senų rūbų kurti naujus jai kilo tvarkant pačios drabužių spintą. „Pernai tris maišus išmečiau. Tokie laikai, kai, jeigu ir pasiūlai kam nors atiduoti, dažniausiai neima, mat niekam svetimo nereikia, be to, pilni „labdarynai“, – sakė palangiškė.
Kad ir seni drabužiai, jų medžiagų kokybė dažniausiai gera, megztukai – 100 proc. iš kašmyro. Bet, bėgant metams, žmonių figūros keičiasi, kartais sunku tampa įsisprausti, kartais rūbas prašosi būti paplatinamas, pasiaurinamas arba pailginamas. Išmesti gaila, o ir netvaru. „Kai pagalvoji, kiek vandens „pravaroma“ ir kiek kitų resursų sunaudojama kad ir paprastiems naujiems medvilniniams marškinėliams pagaminti“, – svarstė Zita.
Anot pašnekovės, iš seno rūbo sukurti naują ne tik prasminga, bet ir įdomu. „Tik prikišu rankas – ir drabužis jau prikeltas naujam gyvenimui“, – šypsojosi Z. Butkienė, demonstruodama iš didelio vyriško švarko pasisiūtą ilgą moderniai atrodantį sijoną.
Tiesa, jos perdaromi drabužiai – kasdieniai, tinka gatvei, taip pat vilkėti darbe arba namuose. Prabangių nekuria, nors taip pat galėtų.
Įdomu, ko kiti nedaro
Tuomet, kai Z. Butkienė dar dirbo savo įkurtame kosmetikos kabinete, klientams atlikdavo procedūras, pritaikydavo ir gamindavo natūralius veido kremus, užsimezgė nemažai pažinčių, tarp jų ir su Australijoje gyvenančia žemaite Janina. Ši papasakojusi, jog ten, Australijoje, į vieną ar kitą renginį besiruošiančioms moterims daug paprasčiau negu Lietuvoje atrodyti išskirtinėms – tos, kurios nori pačios greitai pasisiūti drabužį, nuėjusios į parduotuvę, iškart gali nusipirkti savo dydžio modelio iškarpų.
„O mano visos „iškarpos“ – galvoje, žinau savo dydį, ir ko noriu. Būdavo, sugalvoju, kad rytojaus rytą eisiu į pliažą – „čia ir dabar“ pasisiuvu lengvą plevenančią vasarinę suknelę. Kol per televiziją rodo „Panoramą“, suspėju pabaigti ir „apmėtymo“ darbus“, – pasakojo palangiškė.
Jos įsitikinimu, moteris visada turinti atrodyti gražiai. „Sykį atvažiavusi sesuo pakomentavo, kad ir virtuvėje prie puodų kaskart mane mato su auskarais. Taip, sakau, – aš ir namuose būnu su auskarais“, – juokėsi Zita. Anksčiau ji pati karoliukus vėrė, yra surengusi ir ne vieną papuošalų parodą, sulaukusi komplimentų. Bet dabar nebeveria, sakė, jog veriančiųjų ir taip daug, gerokai įdomiau daryti tai, ko kiti nedaro.
Meno gyslelė – iš tėvo
Paklausta, iš kur medikė – yra baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, vėliau kursus Vilniuje, kosmetologijos gydykloje, apie 30 metų atidavusi šiai sričiai – turi pajautimą menui, estetikai, Zita atviravo: turbūt tą gyslelę paveldėjo iš tėvo Kazio Stonkaus. Ilgus metus kretingiškiams, tarp jų ir mieste gyvenusiems žydams, jis ne tik taisydavo, lopydavo batus, bet pats juos ir modeliuodavo, siūdavo naujus – ypač tiems, kurių kojos nestandartinės ir parduotuvėse nerasdavo nusipirkti.
„Akis išpūtusi žiūrėdavau į krūvas batų... Gerbiau tėvo profesiją ir gabumus“, – atviravo Z. Butkienė.
Seniau siuvėjai ir patys ateidavę pas klientus į namus – „primatuoti“ tai siuvamą suknelę, tai sijoną. „Kartą, kol mamai baigė primatuoti antrą suknios rankovę, pirmąją pasičiupusi aš sukarpiau ir pradėjau lėlei drabužį siūti. Gavau per nagus!“ – juokėsi vaikystės išdaigas prisiminusi Zita. Bet apie siuvėjos amatą ji nesvajojo: jeigu paimdavo į rankas adatą su siūlu, tai nė nežinodavo, į kurią pusę – į kairę ar į dešinę – geriau siūti. Svarbiausia buvo rezultatas, kad medžiaga „nesusirauktų“.
Iš trijų – vienas, bet originalus
„Ir dabar man tas pats, kaip ta adata veikia“, – juokėsi moteris. Bet blokados metais, kai Lietuvoje tiek visko trūko, dviem dukterėčioms teigė sugebėjusi pasiūti vestuvines sukneles. Siuvimo mašina, žinoma.
Zitos namuose dabar trys mašinos: elektrinė, „kojinė“, kurią dovanų gavo iš a. a. vyro Donato Butkaus pažįstamos profesorės Reginos Kulikauskienės, ir pati moderniausia „Overlok“, kurią nusipirko prieš 6-erius metus. Jau tuomet ji pradėjo iš senų drabužių kurti naujus. Idėjoms pasisemti Donatas net „Pinterest“ programėlę telefone buvo įdiegęs. Tačiau Zita atviravo, jog vis dėlto jai idėjos ateinančios, kai paima drabužius į rankas, paliečia medžiagų tekstūrą, sukombinuoja, suderina spalvas, atspalvius ir detales. „Visai smagu iš trijų senų megztinių susikurti vieną arba du naujus“, – sakė Z. Butkienė, savo atrastą užsiėmimą prilyginusi įdomiausiai dėlionei. Kai kuriems rūbams ji panaudoja pačios ant šilko nutapytus paveikslus – to išmoko Palangos „Šilko klube“, kurį lanko 4-erius metus, – kai kuriuos spontaniškai išpaišo nenuplaunamais tekstiliniais dažais.
