„Ukrainiečių tautiniai drabužiai formavosi per daugelį šimtmečių, pradedant Kyjivo Rusios laikais ir vėliau. Pagrindinis ir išskirtinis ukrainiečių drabužių bruožas visada buvo ir liko gausi, spalvinga dekoratyvinė puošyba. Labai įvairių medžiagų, konstrukcinių sprendimų ir priedų panaudojimas, rankomis atliktų siuvinėjimų ir nėrinių kruopštumas. Taip pat būdingos, krašte mėgstamos spalvos stebina grožiu ir įvairove. Beveik iki XIX a. pabaigos atskiri elementai ir jų deriniai išsaugojo vietinius ypatumus”, – sakė Lietuvos dailės muziejaus vyr. parodų kuratorius Skaistis Mikulionis.
Archajiškiausi tradicinių drabužių elementai labiausiai išsilaikė Polesėje (šiaurės vakaruose). Klasikiniu ukrainietišku rūbu laikomi drabužiai, kilę iš vidurio Priednieprės (Dniepras nuo Desnos iki Zaporožės).
Pietiniuose Ukrainos regionuose pastebima įvairių tautų tradicinių drabužių įtaka. Podolės (pietvakarinės Vinycios ir Chmelnyckio sritys) gyventojų drabužiuose atsispindi ukrainiečių ir moldavų etninės kultūros įtaka, šiaurės vakarų regione – lenkų. Savitumais pasižymi ir Ukrainos kalniečių kostiumas.
Siuvinėti drabužiai – vyšivankos
Išskirtinis ukrainiečių drabužių bruožas yra dekoratyvinė puošyba, įvairių medžiagų, konstrukcinių sprendimų ir priedų panaudojimas. Beveik iki XIX a. pabaigos atskiri elementai ir jų deriniai išsaugojo vietinius ypatumus, priklausomai nuo regiono, ypač Karpatuose. Ukrainiečių tautiniam kostiumui būdingi bendri bruožai: formos paprastumas, lieknas siluetas, turtinga puošyba, sodrios spalvos.
Vakarinėse Ukrainos srityse marškinių rankovės puošiamos ornamentais viršutinėje dalyje, prie peties, ties alkūne, šalia rankogalio. Siuvinėtų raštų spalvų gama – kaip žydinčioje pievoje. Šie rūbai vadinami vyšivankos (ukrianietiškai – вишива́нка). Prijuostės baltos, siuvinėtos, su įaustais raudonais raštais. Moterų galvos apdangalai atitikdavo jų amžių ir šeimyninį statusą.
Vyrų drabužiai buvo kuklesni negu moterų. Pažymėtinas neliemenuotų, plačių marškinių, kaip viršutinių drabužių dėvėjimo būdas. Priešingai nei rusai ar baltarusiai, kurie juos dėvi palaidus ar sujuostus, daugelyje Ukrainos regionų vyrai nešioja marškinius, jų apačias sukišę į kelnes. Ukrainiečių kelnės neįprastai plačios, maišiškos, ypač Zaporožės kazokų tradiciniai šarovarai.
Pasak Lietuvos dailės muziejaus vyr. parodų kuratoriaus, tautinio kostiumo pagrindas buvo marškiniai. Jais vilkėjo vyrai ir moterys, valstiečiai ir darbininkai. Apie marškinius dainuodavo dainas, su jais susiję daug pasakojimų ir legendų, o liaudies apeigose jie ne mažiau svarbūs ir reikšmingi už rankšluosčius.
Etnografų akys pirmiausia krypo į moteriškus marškinius, jų audinius, detales, įaustus ir išsiuvinėtus raštus. Marškiniai moterų aprangoje buvo svarbiausi. Jie buvo įvairaus kirpimo, bet visada trumpesni už sijoną.
„Knygoje „Medžiaga apie etnografiją ir menus bei amatus“, išleistoje 1957 metais Ukrainos mokslų akademijos, atspaustas marškinių ornamentų tipų ir jų skirtingo išdėstymo ant rankovių žemėlapis. Kuklus, net nespalvotas piešinys atrodo išties įspūdingai, nors žemėlapis – net ne visos Ukrainos, o tik vakarinių sričių“, – dėstė su Ukraina bendradarbiaujantis S. Mikulionis.
Rankovės puošiamos ornamentais viršutinėje dalyje, prie peties, ties alkūne, šalia rankogalio. Raštų dryžiai – tai platesni, tai siauresni. Yra rombo pavidalo raštų ir „bėgančių“ siauručiu takeliu išilgai rankovės. Yra skersinių ir išilginių dryžių derinių, yra nuo rankogalio iki pat peties išsiuvinėtų taip, kad beveik nematyti baltos drobės dugno. Įausdavo raštus dažniau Polesėje. Siuvinėdavo – Voluinėje. Siuvinėti raštai sudaryti iš pabirusių gėlyčių arba laisva banguota linija lyg ilgu liaunu koteliu sujungtų žolynų. Spalvų gama – kaip žydinčioje pievoje. Ypač Voluinėje. Čia virš marškinių užsimesdavo berankovę liemenę, pasiūtą iš tamsaus aksomo, satino, atlaso ar fabrikinio vilnonio audinio.
Ne prasčiau atrodė prijuostės. Baltos, siuvinėtos žaliais, geltonais, raudonais siūlais (gėlytės, gaidžiukai) arba tvarkingais dryžiais apačioje įaustais raudonais raštais, jos visada traukė akį. Net jų baltumas nebuvo nuobodus, nes drobėje moterys sulanguodavo balintą ir nebalintą liną.
Vyrų drabužiai buvo kuklesni negu moterų. Jų puošmena buvo plati juosta, kur kas platesnė nei moteriškų drabužių. Jos buvo vilnonės. Vienspalvės raudonos – su nepaprastai įmantriais kuteliais ar bumbuliukais ir daugiaspalvės, austos skersiniais arba išilginiais dryžiais.
Moterų šukuosena ir galvos apdangalai atitikdavo jų amžių ir šeimyninį statusą. Mergaitės pindavo plaukus į vieną ar dvi kasas su sklastymu per vidurį (Polesėje) arba šone (Voluinėje). Į kasas įpindavo kaspinus, galvą puošdavo gėlėmis, šermukšnių kekėmis, vainikais.
Ypač gražiai ir rūpestingai dengdavo galvą ištekėjusios moterys. Voluinės vyrai vasarą nešiodavo šiaudines skrybėles, šaltu metu – cilindro formos kepures iš šilto audinio.
Žinoma, puošniausiai apsirengdavo jaunieji per savo vestuves. Ypač įspūdingai atrodė daugiasluoksniai itin sudėtingų formų vestuviniai vainikai. Vestuvinių drabužių spalvose ir parinktuose audinių raštuose glūdėjo gili prasmė. Buvo tikima spalvos galia apsaugoti jauną porą nuo gyvenimo nesėkmių.
Iš viršutinių drabužių labiausiai Ukrainoje paplitę apsiaustai. Polesėje – baltos, pilkos, rudos spalvos. Žiemą moterys dažniausiai nešiojo trumpus avikailio kailinukus, rečiau – ilgus, vietinės gamybos, tamsiai dažytus ąžuolo žieve ir dekoruotus ryškiai vilnoniais siūlais išsiuvinėtais rankogalių ir kišenių apsiuvais. Vyriški kailiniai buvo siuvinėjami kukliau. Sagos taip pat buvo svarbus puošybos elementas.
Avalynė turėjo būti ne tik patogi, bet ir daili, ypač išeiginė. Šventadieniais moterys avėdavo odinius žemakulnius aulinukus arba suvarstomus juodus pusaulius su aukštais pakulniais.
Moteriškos ir vyriškos aprangos ansamblį papildydavo svarbios smulkmenos – įvairiausių formų rankinės, žiedai, auskarai, nėriniuotos nosinaitės, pypkės, piniginės. Kaklo papuošalai suteikdavo drabužiui ir visai išvaizdai ryškumo. Labiausiai buvo vertinami karoliai su dukatais.