Kaip leidiniui „Atlas Obscura“ pasakojo muziejaus Grendlandijos kailinių rūbų specialistas Peteris Toftas, tokius apatinius eskimai vilkėdavo viduje (palapinėse, iglu). Tokių apatinių eskimai nesidrovėdavo nei prieš savo svečius, nei svečiuodamiesi kitų palapinėse. Apie tokią eskimų aprangos detalę pirmąkart sužinota 1892 m. kapitono V. Ryderio ekspedicijos į Grenlandiją metu.
Išeidamos iš palapinės, eskimės nuogas kojas pridengdavo storomis odinėmis kelnėmis – patalpose moterys jas nusimesdavo. Naatsitai buvo vienintelis apatinis drabužis, kurį eskimės nešiodavo ant nuogo kūno. Neretai šios eskimių siaurikės būdavo dekoruojamos stiklo karoliukais ir įvairiaspalviais ruonių odos kutais.
„Naatsitai dažniausiai būdavo vienintelis eskimių drabužis, vilkimas palapinėje – šiltu oru su jais kartais eidavo ir į lauką, – pasakoja Nacionalinio etnologijos muziejaus Danijoje darbuotoja Cunera Buijs. – Tai byloja, kad jų palapinėse turėdavo būti pakankamai šilta. Tačiau reikia pabrėžti, kad rodytis lauke vienomis trumpikėmis vis dėlto buvo eskimų tabu. Eskimų vyrai, išėję iš palapinės, lįsdavo į ilgas kelnes, pasiūtas iš ruonio ar baltojo lokio kailio.
Iš ruonenos siuvami drabužiai už elnių kailio apdarus pranašesni tuo, kad jie pralaidesni orui, o vilkėdami ruonenos drabužius eskimai mažiau prakaituodavo. Taip būdavo išvengiama kailio sudrėkimo, o juk šaltyje drėgnas kailis sustingdavo. Moterys nuo ruonių odos kruopščiai pašalindavo minkštuosius audinius, kad būtų išvengta puvimo procesų. Drabužiai iš odos būdavo siuvami tradiciniu eskimių peiliu sakkeq arba ulu ir adata. Šiais įrankiais eskimai dažnai naudojasi ir mūsų laikais.
