Mistiką išsklaidyti padės sandalų istorija.
Pirmieji žingsniai indėnų žemėse. Sandalai – tai ne šiaip senovės indėnų genčių avėti batai, tai seniausias pasaulyje avalynės modelis. Amerikoje atlikti archeologiniai kasinėjimai parodė, kad daugiau nei prieš 8 tūkst. metų indėnų žemdirbių tauta anasaziai avėjo ne ką kita, bet sandalus. Tiesa, tuomet pinti ir austi batai, sujungti V formos dirželiu, buvo kiek kitokie, tačiau nedaug skyrėsi nuo šiandienos modelių. Ploni dirželiai ir prie kojos prigludęs padas vis dar išliko populiarus, rašoma pranešime spaudai.
Pėdsakai graikų ir egiptiečių kultūroje. Vakarų kultūroje sandalų pradininkais laikomi Egipto faraonų batai, kurie vertinti kaip valdžios simbolis. Savo sandalus faraonas palikdavo ant sosto, kai nuo jo nulipdavo, o mumifikuojant sandalai buvo paliekami ant faraonų kojų. 18 dinastijos Egipto karalienės Thutmose III mumija rasta avinti auksinius sandalus. Egipte šie batai buvo elito ir galios išraiška.
Tuo tarpu senovės Graikijoje sandalai tapo neišvengiama civilizacijos išgyvenimo sąlyga. Tvirtas padas ir odiniai įsiuvai padėdavo apsisaugoti nuo akmeninių reljefų, o aukštai kryželiu suvarstyti raišteliai užtikrindavo komfortą tiek kareiviams, tiek paprastiems miesto gyventojams.
Sveikatos puoselėtojai iš Japonijos. Seniai pradėti avėti ir tradicine Japonijos avalyne laikomi mediniai sandalai „Zori“ ir „Geta“ plačiai naudojami iki šių dienų. Paprasto dizaino sandalai ne tik padeda lengviau vaikščioti, tačiau taip pat treniruoja kojų raumenis, palaiko taisyklingą laikyseną ir leidžia kojai kvėpuoti.
Majų, inkų ir actekų pasikeitę įpročiai. Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai didžiąją dalį laiko praleisdavo basi, tačiau nuolatinės traumos privertė ieškoti būdų, kaip suvaldyti tvirto reljefo žemę. Majų, inkų ir actekų genčių kariai avėjo įvairaus stiliaus sandalus. Jie buvo gaminami iš ožkos, lamos arba avių odos, kartu koją apvyniojant augaliniais pluoštais ar audinių juostelėmis.
Sniego priešininkai iš Šiaurės. Nors dažniausiai sandalus žmonės linkę avėti šiltuose kraštuose, senovės Sibiro ir Aliaskos gyventojai avėjo kailinius sandalus, pritaikytus žiemos klimatui. Sugalvoję kailines kojines prisiūti prie batų pado ir apjuosę jas aplink kulkšnis dirželiais žmonės išrado ir žieminius sandalus. Šiandien sandalai ir kojinės laikomi viena ryškiausių mados tendencijų.
Platformų era – Venecijoje. XV–XVII a. Venecijoje išpopuliarėjo sandalai su platforma – „chopinai“. Moterys, norėdamos apsisaugoti nuo purvo ir žemių, rinkosi šiuos batus. Tiesa, galimybę juos įsigyti turėjo tik kilmingosios arba kurtizanės. Kuo aukštesni buvo jų „chopinai“, tuo aukštesnį moters statusą reiškė. Renesanso eroje šie sandalai tapo nuolatine avalyne ir kai kurie siekė net 50 cm.
Pasaulinė revoliucija. Perversmas sandalų istorijoje įvyko visai neseniai – prieš trisdešimt metų. Keliaudamas po didžiojo kanjono platybes Markas Thatcheris, tuometinis raftingo gidas, susidūrė su dilema – kokius pasirinkti batus, kad neperšlaptų kojos, negąsdintų uolėtas paviršius ir nevargintų sunki avalynė?
Ieškodamas atsakymų vyras sugalvojo tobulo bato prototipą, visam laikui pakeitusį sandalo evoliucijos istoriją. 1984 m. pasaulyje prasidėjo guminio pado ir velcro juostelių – „Teva“ sandalų era. Stengdamasis nepamiršti senovės tradicijų M. Tatcheris savo prekės ženklui suteikė būtent tokį pavadinimą – mat šis žodis hebrajų kalba reiškia gamtą ir iš tikrųjų yra tariamas „Tev-ah“.
Sandalų populiarumo mįslės atsakymas paprastas – nuo seniausių laikų jie laikomi vienais patogiausių batų, ne tik apsaugančių pėdas, bet ir leidžiančių komfortiškai judėti, kvėpuoti kojai. Šiais laikais ne paskutinėje vietoje ir jų stilingumas – įvairiausių spalvų, medžiagų, stilistikų – komfortą kaip niekada lengva derinti su kasdieniais džinsais ar vėjyje besiplaikstančia suknele.
