„Blogiausias etapas praėjo, kai buvau septyniolikos, nuo tada viskas tik geryn!“ – Simona Starkutė tikrai žino, ką sako. Tiek, kiek jai visko teko per 34-erius metus, kitam neduota per ilgą gyvenimą. Tačiau naujų nuotykių ir patirčių troškulio iš jos niekas neatėmė. Ar lengvai rastumėte kitą fobiją žirgams turinčią merginą, kuri pasirašytų ekstremaliai fotosesijai... ant žirgo?
„Man daug kas sako, kad kartais būnu šiurkšti, šalta, nemoteriška, nes ir nusikeikiu, ir galiu labai aštriai rėžti – šimtas metų, nekreipiu dėmesio. Tokiems atsakau, kad pabandytų save įsivaizduoti mano gyvenime, koks jisai buvo. Išmokti atsikirsti, apsiginti buvo vienintelė išeitis. Jei būčiau barbytė-princesytė, neaišku, kur šiandien mane matytumėte. Gal – sugniuždytą, ligoninėje. O gal išvis nebematytumėte. Aligatoriaus odą turiu užsidėjusi. Bet tikrai nesu geležinis žmogus, kuriam dėl nieko neskauda. Man, kaip ir kitiems, taip pat būna blogai. Gal net blogiau, nes neturiu peties, ant kurio galėčiau išsiverkti, bet išmokau gyventi ir be to“, – sako Simona, be pečių, ant kurių galėtų išsiverkti ar atsiremti likusi dar tada, kai jai buvo be dviejų savaičių septyniolika.
Buvusi graži tėvų šeima skaudžiai subyrėjo, mama, kurią ir šiandien mini kaip moters idealą, vertėsi sunkiai ir su vaikais glaudėsi bendrabučio kambarėlyje. Čia dėl trumpo elektros sujungimo kilo gaisras, nusinešęs jos gyvybę. Po kelių mėnesių nusižudė brolis, Simona vieną po kito palaidojo artimiausius žmones. Patekusi į tėčio, su kuriuo nesutarė, namus, ji neištvėrė, pabėgo vėlyvą rudenį kaip stovi į gatvę, miegojo laiptinėse, kol geriausia draugė pakvietė į savo tėvų namus. Šilumos ten nestigo, bet ji veržėsi kuo greičiau tapti savarankiška – nenorėjo ilgai naudotis žmonių geru. Ir tada prasidėjo Pelenės istorija – dailiai nuaugusią įdomių bruožų merginą pastebėjo modelių agentūra...
Karjeros pradžioje tavęs niekas nelydėjo į atrankas, nedrąsino, nelaikė už rankos – buvai viena kaip pirštas. Kaip susitvarkei su pagundomis ir pavojais, apie kuriuos kalbama?
Kai išgirstu istorijų apie priekabiavimą, vakarėlius, narkotikus, noriu įsiterpti: modelių pasaulyje nėra nieko daugiau nei kiekvieną savaitgalį pas mus Vilniuje, Vilniaus gatvėje, kur barai ir klubai vienas prie kito. Pirmąsyk į užsienį iškeliavau septyniolikos, iki tol nebuvau jokiame bare. Kiekvienas, prisižiūrėjęs filmų ar televizijos laidų, įsivaizduoja, kad modeliai gyvena prabangiai. Nieko panašaus. Tarkime, Paryžiuje agentūrai atiduodi 70, Ispanijoje – 60 procentų to, ką uždirbi. Visur vienodai manekenes apgyvendina prastuose rajonuose, nuskaičiuoja didžiausią nuomą. Pamenu, Ispanijoje mane įkurdino kambariuke be langų, vietos – praktiškai tik lagaminą pasidėti, šviesa tokia mėlyna, šalta. Ir tai nesiskundėme. Miegojome ir dviaukštėse lovose. Kai dabar kiekvienas verkė dėl karantino, bariau: gyvenate savo namuose su internetu ir televizoriais, knygomis, miegate savose lovose, – kas blogai?
„Mikita“ nuotr.
– Visada tikėjai modelio profesija, kad ji – tavo ateitis?
– Iš pradžių nieko neuždirbdavau, o darbas – juodas, nekart norėjau į viską spjauti. Bet kiekvienas išvažiavimas iš Lietuvos man buvo proga mažiau sėdėti ant draugės tėvų sprando. Jie tikrai stengėsi, kad mes abi jaustumės vienodai gerai: jei savo dukrai prieš mokyklą duodavo vieną litą, man jį taip pat įkišdavo. Niekuomet pas juos nesijaučiau prastai, bet suprasdavau, kad tai – vidutinės klasės šeima, kuri turi iš kažkur tą litą paimti, o aš – papildoma burna. Mes iki šiol puikiai, su didžiausia meile bendraujame.
Esu lietuviškai pilkų plaukų, mane vis dažė, dažė, kol tapau tamsiaplaukė – visiškas editorial modelis, man tai nepatiko. Kartą dirbdama Turkijoje, kaip pati sakau, uždurniavau. Kai pasiūlė pakeisti plaukų spalvą, pagalvojau: kodėl ne – eisiu sau padavėja dirbti. O nudažė ir tapau grynai komercinė mergaitė: šviesi, didelės mėlynos akys, skruostikauliai, didelė šypsena, storos lūpos. Iš Turkijos turėjau vykti į Izraelį, bet užsakovams reikėjo tamsiaplaukės mėlynakės, todėl išvažiavau į Majamį, kur prasidėjo mano kilimas, darbai – vienas po kito. Daug metų taip pradirbau beveik be atostogų. Ir dabar dar norėčiau, bet jau – pensija.
– „Kodėl? Juk brandūs modeliai irgi turi paklausą!
– „Dabar išgyvenu tarpinį amžių, tą viduriuką, kai nei esu labai jauna, nei jau „mama“. Nesvarbu, kaip atrodau, visos agentūros mane žino, pusės pasaulio klientai – matę. Nieko neapgausi, kad yra „jauna graži manekenė Simona Starkutė“. Karjerą, galima sakyti, užbaigiau prieš ketverius metus, trisdešimties. Po to turėjau dar keletą klientų – išeidavo trys keturios didesnės darbo kelionės per metus, to darbu nebevadinau, labiau hobiu. O iki tol keturiolika metų dirbau tikrai intensyviai.
– Per tiek auksinių modelio metų įmanoma užsidirbti visam gyvenimui?
– Edita Vilkevičiūtė ilgą laiką buvo pirmoje, o aš – antroje daugiausia uždirbančių Lietuvos manekenių vietoje. Viskas, ką turiu dabar, – tikrai ne iš laisvalaikio aprangos (juokiasi). Iš to, ką uždirbu kurdama „SbyS“ drabužius, apmoku degalų, telefono sąskaitas, su draugėmis kavos ar vakarienės į restoraną nueiname. Pagrindas, kurį susikūriau, – iš modeliavimo metų. Pažįstu merginų, kurios savo laiku uždirbo labai daug, bet viską paleido vėjais. Didesnis mokslas – ne uždirbti pinigus, o juos išlaikyti, taip susidėlioti, kad visada galėtum pragyventi. Pažiūriu į pažįstamas, kurios gauna po tris keturis tūkstančius per mėnesį ir skundžiasi, kad sunku. Už tiek gyvenčiau kaip šokolade! Kažkoks kosmosas! Per karantino mėnesį, kai nereikėjo mokėti palūkanų ir paskolos, išleidau 650 eurų, įskaitant komunalinius mokesčius, interneto, signalizacijos, telefono sąskaitas. Užsisakinėjau maistą iš ūkininkų, vaisius – iš tiekėjų, kur jie dukart brangesni nei parduotuvėje, bet švieži ir kokybiški. Žmogui nereikia daug pinigų, kad normaliai gyventų. O jei gautą atlyginimą iškart iššvaistote, tai jau finansinis neraštingumas. Tokiu atveju reikia ne verkti, o su savimi pakovoti.
„Mikita“ nuotr.
– Dažnai tie, kurie atėjo iš skurdesnės aplinkos, daugiau uždirbę pameta galvą. NBA naujokai net išklauso kursą, kaip elgtis su finansais. Iš kur pati mokėjai taupyti?
– Modelių to nemoko. Bet čia nesvarbu profesija. Žinau pabaigusių finansų studijas, kurie vos pratempia nuo algos iki algos. Šie dalykai gal ateina su auklėjimu? Pavyzdžiui, amžinatilsį mama man niekada nesakė: „Oi, kokia tu talentinga, graži, kaip gražiai dainuoji.“ Visi trys vaikai nebuvome liaupsinami, mums kalė į galvą, kad viską turime gauti darbu. Pamenu, tėvas statė namą, o aš kokių penkerių ar šešerių metukų statybose rinkdavau butelius, pridavinėdavau ir kramtuškės parsinešdavau. Vasaromis ravėdavau daržus, eidavau į mišką pataisų, žibučių rinkti ir turguje pastovėdavau. Tėvas mane išmokė gyvenime nieko nesiskolinti. Būti skolingam jam atrodė didžiausia tragedija. Gyvenime nesu ėmusi drabužių iš draugių. Galiu paskolinti pati, bet paimti kito daiktą?.. Koks siaubas man buvo imti buto paskolą, nes juk tie pinigai – ne mano!
– Baigti bet kokią karjerą ir pasitraukti būna sunku. Kaip su tuo susitvarkei?
– Nebuvo taip, kad ėmiau ir sugalvojau – viskas, baigsiu. Puikiausiai dirbau iki trisdešimties, įgyvendinau savo svarbiausius tikslus turėti nuosavus namus: išsimokėjau beprotiškai didelį kreditą už abu butus ir pagalvojau, kad dabar pagyvensiu sau. Ir pagyvenau. Kokius keturis mėnesius rašė užsakovai, siūlė rinktis datas, kada galime dirbti, o man atrodė, kad pailsėsiu, o tada grįšiu. Kai jau pajutau, jog atsiilsėjau, pasitaškiau pinigais, leidau sau viską, ko neleidau per darbo metus, ir pati ėmiau stuksenti jiems į duris, jos jau buvo uždarytos. Nepakeičiamų niekur nėra. Tai tinka kiekvienam kiekvienoje šalyje. Man teko su tuo susitaikyti – ir aš esu pakeičiama. O po to jau buvo priverstinės atostogos, už kurias niekas nemoka.
Tada ir atsirado mano prekės ženklas „SbyS“. Visą šį reikalą užkūriau spontaniškai per dvi savaites. Numečiau nemažai kilogramų, miegodavau po keturias penkias valandas, nes pradėjau nuo absoliutaus nulio, nežinojau, kas yra tas lekalas, kaip atrodo siūlė. Adatą ir siūlą esu palietusi turbūt tik mokykloje per darbų pamokėles, bet ir ten man prastai sekėsi (juokiasi). Man geriau malkas sukapoti, nei vąšeliu nerti. Užtat staiga turėjau labai daug sužinoti ir išmokti, susirasti audinių tiekėjus, siuvėjas, sugalvoti modelius. Kai svyla padai, imi ir padarai. Nemoki? Reikia ir išmoksti.
Mane gal jau kas nors pradės vadinti senmerge, kuriai stogas važiuoja, bet prabėgo treji metai ir jau ima atrodyti, kad su „SbyS“ per ilgai užsisėdėjau. Noriu dar kažkokios veiklos. Ir draugams sakau: jei savo veikloje – televizijoje, žurnale ar kokiame šou versle matote mane, prašau, kvieskite, aš noriu kažko naujo išmokti, daryti daugiau. Nesiveržiu į kadrą, užkulisiuose, toje virtuvėje, dažnai įdomiau, esu imli, man daug kas įdomu. Tik kavutės nešiotoja būti nenorėčiau. O alga net nėra tokia svarbi.
– Nepatikėsiu, kad tokios išvaizdos merginai, populiariam modeliui, nebuvo progų tapti ta, kuri niekada nedirba...
– Buvo pasiūlymų – tarp tų vyrų buvo ir visokių deimantų kasyklų magnatų, turtuolių. Jei būčiau turėjusi tikslą gyventi gerai, turėjau tam progų. Galėjau pasirūpinti, kad visko užtektų dar ir anūkams. Bet niekada nesvajojau būti papuošalu šalia vyro. Gal todėl, kad mano mama tokia nebuvo. Be proto graži, inteligentiška, elegantiška, ji mūsų šeimoje buvo lyderė, karalienė. Ne ta karalienė, kuri nori, kad apie ją šokinėtų, bet moteris iš didžiosios raidės: baigusi mokslus, save realizavusi. Pirmą vaiką tais laikais ji pagimdė labai vėlai – trisdešimties. Mane, trečią, – net trisdešimt devynerių! Tada juk dažniausiai gimdė aštuoniolikinės. Mamą atsimenu visada kažką veikiančią: ji ir sau drabužius, namų interjerą iš ko būdavo įmanoma susikurdavo, lakstydavo į mokyklą – dirbo pradinukų mokytoja. Turėjau gerą pavyzdį.
„Mikita“ nuotr.
– Esi stipri, turi nuomonę, nebijai jos pasakyti. Tokių – visai nepūkuotų – vyrai turėtų bijoti.
– Ir aš jų nesmerkiu (juokiasi). Niekada nebuvau iš švelniųjų, nuolankiųjų, bet turiu laisvę būti tokia, kokia noriu. Laisvų moterų vyrai, ypač Lietuvoje, bijo. Juk daug parankiau, kai moteris graži, rami, nieko nereikalauja, o kai jis ką nors liepia, padaro dukart daugiau. Pas mus vyrai pratę, kad moterys apie juos šokinėja, popina kaip mažus vaikus. Ir dar kovoja dėl jų, kas man protu nesuvokiama. Tokia kaip aš, kuriai nieko neliepsi, kuri nenutylės, pasakys, jei kas netinka, jiems nereikalinga. Aš, panašu, reikalinga tik alfonsams (juokiasi).
– Kaip tai?
– Neseniai „Instagram“ parašiau, kad noriu statytis namą, ieškau sklypo (ir tikrai tai darau), tai gal aštuoni vyrai pakvietė į pasimatymą! Tie laikai, kai barakudos dairėsi tokių, kurie jas galėtų išlaikyti, praėjo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis – vyrai dabar ieško, kas išlaikytų juos. Su manimi šitas reikalas nepaeis (kvatoja).
– O koks paeitų?
– Jei būtume lygiaverčiai partneriai. Buvau sutikusi tikrai labai gerų vyrų, dėmesio sulaukiu ir dabar. Kad būčiau su kažkuo, man reikia to emocinio kliko, blyksnio, po kurio pilve laksto drugeliai. Šitoje srityje nesu protinga. Jei būčiau tokia buvusi, tikrai šiandien turėčiau kažkurį iš kelyje pasitaikiusių nuostabių vyrų, su kuriuo jausčiausi ir saugi, ir mylima, ir ant rankų nešiojama. Bet nebuvo ugnies, o aš be jos – niekaip... Ir darbe man reikia draivo, kad būtų smagu. Užtat, kai kažkas sako, kad nekenčia savo darbo, neatsistebiu: kodėl jo tuoj pat nekeičia? Nėra galimybių? Taip nebūna.
Kiti man sako, kad laukdama ugnies, sprogimo liksiu prie suskilusios geldos. Gal ir liksiu. O gal pasitaikys koks netašytas stuobrys ir jį įsimylėsiu? Jei su juo nebus gerai, vadinasi, kažką savo gyvenime vėl keisiu. Greičiausiai – stuobrį. Nesuprantu sėdėjimo vienoje vietoje, kai yra blogai – ir santykiuose, ir darbe. Reikia imti ir kažką daryti. Baisu, kad kas nors kažką pasakys, pamanys? Ir koks skirtumas, kas ką los? Svarbu, kad pats jausiesi laimingas, o laimingi pritraukia nuostabius žmones.
„Mikita“ nuotr.
– Turėtum justi visuomenės spaudimą – 34-erių, kur vaikai?
– Kur vyras, kur vaikai? „Nesveika“, – sako apie mane (kvatoja). Taip, nesu aš normali. Bet, kaip juokauja vienas geras draugas: „Normalių pilnos Fabijoniškės.“ Spaudimas visada buvo ir bus. Ypač moterims. Jei ištekėsi septyniolikos, smerks, kad pasileidusi. Jei trisdešimties ar keturiasdešimties, vadins sene, kuriai jau smėlis byra, o jei dar vaiką gimdysi, gailės, kad jis augs kaip su močiute kokia. Nė velnio! Savo vaikui aš būsiu geriausia ir gražiausia. Vaikus gimdyti reikia ne tada, kai kažkam iš šalies atrodo, jog tau laikas. Vaikai turi ateiti iš meilės, kai tėvų santykiai puikūs. O daugintis tam, kad tiesiog daugintis?.. Žemėje ir taip per daug žmonių.
– Dėl tobulo kūno tenka daug dirbti?
– Nuo trisdešimties viskas pasikeičia: turi prisižiūrėti dukart daugiau, stipriau. Draugė juokiasi, kad sulaukusi keturiasdešimties dar kitaip kalbėsiu. Tikrai neturėčiau tokios figūros, jei savęs neprižiūrėčiau. Jau kelintas mėnuo kiekvieną savaitę badauju po 36 valandas. Turiu tam tikrų silpnybių – romanas su saldainiais „Fortūna“ tęsiasi metus. Man pavyko mesti rūkyti, praktiškai nevartoju alkoholio, kiti saldainiai gali stovėti šimtą metų, bet šitie... Aš jų suvalgau ne tris ar keturis, o po trisdešimt ar keturiasdešimt iš karto. Be proto mėgstu skaniai pavalgyti ir, jei neribočiau kiekio, mane galėtumėte ridenti. Daug sportuoju. Įpratau valgyti tai, kas man neskanu, vien dėl to, kad sveika. Tai avižos, grikiai, tik nuplikyti vandeniu, be druskos ir sviesto. Atbulais dantimis, bet valgau...
Netikiu nė viena, kuriai per trisdešimt, bet ji sako, kad graži nieko nedarydama. Aš stengiuosi prisižiūrėti kol kas natūraliomis priemonėmis. Kai ateis laikas panaudoti botoksus ar kažkokius užpildus, drąsiai tai darysiu, svarbiausia – su saiku. Tikrai nejuokinsiu: „Gerą kremą pasirinkau.“ Miglos putimas į akis man nepriimtinas jokioje srityje.
Aš ir žmones lengvai paleidžiu, jei nejaučiu su jais jokio emocinio ryšio. Su tėvu ir užsienyje gyvenančia sese jo visiškai nėra, užtat nematau nieko blogo su jais nebendrauti. Kraujo ryšys, jei nėra emocinio, nieko nereiškia. Paleidžiu žmones ir nejaučiu jokių nuoskaudų, nieko. Gyvenime stengiuosi į viską pozityviai žiūrėti ir save nuteikinėti. Ne visada išeina, būna ir ašarų. Bet suprantu vieną dalyką – jei verksiu, kitaip nebus, tad verčiau stotis ir eiti. Kiti be rankų ir be kojų sugeba atsistoti ir dar kiek nuveikti!
„Mikita“ nuotr.