Įspėjimas skaitytojams: jei nuo žodžių „dėvėti drabužiai“ jums kūnas eina pagaugais, verčiau šio teksto neskaityti, nes Indrė oi turi ką pasakyti.
„Visa dėvėta arba, kaip angliškai sakytų jaunimas, – all second handed (liet. nuo galvos iki kojų apsirengus dėvėtais drabužiais). Mano meilė „škurliams“ yra beveik tokia pati neaprėpiama kaip neprotingi žmonės, tad aš ją nuolat kurstau, kad tik neužgestų, neduokdie.
Kad neblėstų įgūdžiai, per 35 gimtadienį pažadėjau sau iki kitos gegužės neįsigyti nė vieno naujo drabužio, išskyrus apatinius ir kojines, pėdkelnes, tai – irgi mano fetišas, bet čia jau – kita tema“, – taip savo užmojį socialinėje erdvėje bičiuliams pristatė Indrė, o Delfi stilius nepraleido progos šia avantiūra pasidomėti plačiau.
– Visus metus nepirkti nė vieno naujo rūbo iš parduotuvės – rimta avantiūra. Kas pastūmėjo ryžtis tokiam eksperimentui?
– Dabar gyvenu gan ramų gyvenimą, apie kokį nebūčiau sau leidusi net pasvajoti, o iki tol jis buvo perpildytas neeilinių išbandymų. Šiems nuslūgus, natūralu, liko įprotis ko nors siekti ir kovoti savo koveles, tad dabar pati sau keliu, sakyčiau, gal ir nelabai sofistikuotus, bet bent jau pačiai smagius uždavinius. Šis – kaip tik vienas tokių.
Dėvėtų drabužių parduotuvių radiniai. Asmeninio archyvo nuotr.
– Naujiems rūbams – griežtas „ne“, bet po dėvėtų drabužių parduotuves veikiausiai vaikščiosite su malonumu? Turite savo pamėgtų taškų, o galbūt užsukate į bet kurią, pasitaikiusią kelyje?
– Neabejotinai. Pats siekis nepirkti naujų drabužių iš dalies irgi lemtas pasimėgavimo knistis po skudurynus, kaip mes su mama vadiname tokias parduotuves. Galima sakyti – butikus, kai norisi labiau pasimaivyti.
Kiek pamenu pati ir kiek pasakojo mama, nuo pat mažens aiškiai žinojau, kuriuos rūbus noriu dėvėti, o kuriems teks tūnoti spintoje, tad gan anksti pradėjau pati rūpintis savo apranga. Gyvenome gan nepasiturinčiai, ir tai lėmė, kad aprangos detalių teko ieškoti dėvėtų rūbų parduotuvėse.
Dar pačioje nepriklausomybės pradžioje nebuvo dabar įprastų humanų, tad mes vykdavome į Lygumų kaimą netoli Šiaulių, kur rūbai tiesiog gulėdavo maišuose, o jais buvo apversti ištisi kambariai. Vėliau taip rinkdavausi sau drabužių pas draugės mamą arba savo kaime, Vydmantuose, kur, rodos, antradieniais būdavo sukabinama nauja siunta. Eidavome kuo anksčiau, prieš atidarant parduotuvę, – tekdavo užsiimti vietą, nes, patikėkit manim, alkūnėmis turėdavai brautis dėl geresnio„škurlio“.
Paauglystėje žinojau visas veikiančias Šiaulių dėvėtų rūbų parduotuves, o vasaromis apsipirkdavau Kretingos klondaike (dėvėtų rūbų turgus), nes visas jas leisdavau pas senelius Vydmantuose. Šis taškas iki šiol liko mano labiausiai mėgstamas, ten man patinka viskas: grynas oras, nes netoli jūra, ramumo jausmas, nes šalia kiemas, kur užaugau, šeimos moterys, su kuriomis kartu apsiperkame, gyvas bendravimas pačiame turguje, nes ten juk žemaičiai, kurie nevynioja į vatą, galiausiai – kava, kurios visad gaunam sode, kai 4, kartais ir daugiau, šeimos moterų apžiūrinėjam pirkinius ir juos matuojamės bei dalijamės savo nuomone. Man tai – neišbraukiama mano šeimos tradicija.
Ir net kai jau uždirbdavau pati ir galėjau sau leisti pirkti geros kokybės naujų daiktų, drabužius pirkdavau arba naujus Osle, kur gyveno mama, arba dėvėtus Kretingoje.
– Kalbama, kad sostinės dėvėtų drabužių parduotuvėse rasti gerą prekę – tikra loterija, mat čia dažniausiai jau būna prasinešusios užkietėjusios madistės, be to, kainos gerokai pakilusios. O štai mažuose miesteliuose vis dar gausu lobių už mažesnę kainą. Sutiktumėte?
– Sutinku, kad kainos pakilusios, bet jos pakilusios ir naujose parduotuvėse, taip pat ir mažesniuose miestuose. Žinoma, Kretingoje esu nusipirkusi neįtikėtinų skandinaviškų striukų, kurių kainos siekia 300–400 eurų, o aš mokėjau 30. Nesu tikra, ar Vilniuje tai pavyktų.
Bet jei apie kainas kalbėtume paprastai – štai, praėjusiais metais nusipirkau naujus „Birkenstock“ prekės ženklo sandalus, nes labai daug vaikščiojau stumdydama vežimą. Už juos mokėjau 75 eurus. Prieš mėnesį įsigijau to paties prekės ženklo dėvėtus sandalus už 10 eurų. Žinoma, visuomet yra esminis skirtumas – „dėvėtuose“ visad reiks ieškoti ilgiau ir čia negalioja strategija pirkti tik tai, ko reikia šiuo metu. Jei, tarkim, jums reikia žieminės šiltos striukės, tikrai galite jos nerasti iki pavasario.
Man pačiai kur kas svarbiau išvaizdos stilius, ne vien mados tendencijomis paremtas aprangos kodas, tad galima rasti puikiausių derinių. Pastebiu itin puikiai atrodančių žmonių dėvėtų rūbų parduotuvėse – dabar tai jau ant bangos.
Radiniai iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Asmeninio archyvo nuotr.
– Užtenka pažvelgti į kilometrines eiles prie „Humanos“ ir parduotuvę šturmuojančius etatinius pirkėjus, kai skelbiamas naujas prekių asortimentas, kad suprastum – šioje estafetėje kas pirmesnis, tas gudresnis. Ar buvo nugvelbę puikią prekę iš panosės?
– Žinoma. Tai yra įvykę mano kaime, kur moterys gali būti aršios, nes jos tiesiog žemaitės. Bet tokio atvejo nepatyriau jau kone keliasdešimt metų.
– Iš asmeninės patirties – ar dėvėtų drabužių parduotuvėse galima kokybiškai ir pigiai apsirengti nuo galvos iki kojų?
– Tikrai taip, tik reikia kitų sudedamųjų dalių, kad pasiektumėte asmeninių drabužinės formavimo pergalių. Kaip sako mano draugė, aš turiu akį. Ir išties – įėjusi į skuduryną galiu apsisukti labai greitai ir atkapstyti geresnių variantų. Kitu atveju ši veikla gali atimti daugiau laiko, nei norisi. Aš pati turiu gerų prekės ženklų puikių drabužių, avalynės, rankinių. Jau keleri metai, kai keliaudama nusižiūriu second handus, į kuriuos užsuksiu lankomame mieste. Iš Berlyno parsivežiau tobulus džinsus – ten vadinamieji butikai itin populiarūs. Turiu ir auksinę apyrankę iš Los Andželo dėvėtų drabužių parduotuvės – ją labai mėgstu ir dažnai nešioju.
– Į ką būtinai atkreipiate dėmesį pirkdama drabužį?
– Šiuo metu žiūriu medžiagos sudėtį, galimą panaudojimą ateityje, tinkamumą pagal sezoną. Aš labai mėgstu keisti savo spintos turinį ir tai darau tikrai neretai. Tad šis būdas mane gelbsti ir nuo savigraužos dėl mažų vaikų rankų darbo, kad didelės korporacijos patenkintų tam tikrų damų poreikius. Tuos drabužius, kurie man „nelimpa“, neretai perleidžiu vyro sesei, kuri apsipirkinėti labai nemėgsta, arba atiduodu į „Caritą“.
Dėvėtų drabužių perku ir savo sūnui – naujų jis turi tuos, kurių nebent staiga prireikia. Jo ir vežimėliai dėvėti, ir dviratukai, stumdukai, ir kiti -ukai. Tikiu, kad iš šono pažvelgus atrodau kaip nemažas pajamas gaunanti mama, bet aš liekančius pinigus mieliau skiriu kitiems dalykams.
Dėvėtų drabužių parduotuvių radiniai. Asmeninio archyvo nuotr.
– Koks buvo jūsų visų laikų geriausias second handų pirkinys?
– Gal ne visų laikų, bet turiu tokius kelis favoritus – nežinomo prekės ženklo suknelę, kurią dėviu neretai ir turiu gal jau 8 metus, ji tamsi ir niekaip nenusiskalbia. Nors ties juosmeniu jau ir lopyt reikėjo – labai ji man patinka. Žieminis vilnonis didesnio dydžio paltas, kurį prieš trejus metus nusipirkau už 18 Eur, tikiu, dar bus su manimi ir kitą žiemą. Labai džiaugiuosi vaikui iš skirtingų parduotuvių supirkus „Polarn o Pyret“ lietaus drabužius – nauji jie kainuoja apie 110–120 Eur, aš mokėjau 8,5.
– Dėvėtų drabužių parduotuvės anksčiau buvo nepelnytai laikomos „varguolių užsiėmimu“, o dar komiškiau skambėjo frazės „nepirk – tikriausiai mirusysis nešiojo, užsikrėsi, blogą užsitrauksi“. Laikai kardinaliai pasikeitė, bet žmonių nuomonė – ne. Ar teko dėl pomėgio pirkti jau nešiotus drabužius išvysti šnairuojančių žvilgsnių ar išgirsti kandžių replikų?
– Slėpti, kad perku „dėvėtuose“, nustojau prieš kokių dešimt metų. Iki tol man būdavo gėda prisipažinti, o dar anksčiau norėjau rengtis tais pačiais rūbais kaip kitos klasiokės ir man nebuvo itin paprasta nešioti kitokius drabužius. Visgi iki šiol pamenu komplimentus, kad atrodau kitaip nei daugelis. Bet taip pat labai gerai pamenu vieno kolegos komentarą apie mano aprangą – buvau tik tapusi vadove, ir jis pagyrė mano kelnes, padėkojau ir prasitariau, kad jos iš „H&M“, o gavau atgal, kad jau esu vadovė, tad man derėtų rengtis geresniais drabužiais. Tuo metu neprasitariau, kad šiaip jau apie 70 proc. mano aprangos – dėvėta.
Jau dabar į daugelį žmonių komentarų žvelgiu kitaip. Man nebesvarbu, ką mano kolegos ar juolab nepažįstami žmonės. Kur kas svarbiau, ką aš pati manau apie savo elgesį. O manau, kad reikia saugoti žemės išteklius ir neskatinti gaminti per daug. Labai tikiu dalijimosi ekonomika, tad mes su mažu vaiku vis dar apsieiname su vienu automobiliu. Ir negaliu numaldyti noro dėvėti vis naujus sau drabužius, tad daiktų perleidimas kitiems man itin artimas.
Beje, mano buvę kolegos ilgai manė, kad mes gyvename pasiturinčiai, nes vilkėdavau vis naują suknelę ar paltą, ir kas, kad kainavo kokių 20 Eur. Nors dabar galiu sau leisti išties nemažai, mieliau tuos pinigus leidžiu kelionėms, maistui ar tiesiog kavai mieste.
Be to, turiu nuostabią „škurlynų“ draugę, su kuria neretai apsilankome kaimyninėje „Humanoje“ ar kitose tokiose parduotuvėse. Dar smagiau, kad ji mąsto panašiai ir, be drabužių pirkimo, yra puiki artima draugė. Kitą draugę esu apmokiusi apsipirkti tokiose parduotuvėse, bet ji sako, kad dar reikės įdėti man darbo, kad galėtų drąsiai tai daryti viena.
Radiniai iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Asmeninio archyvo nuotr.
– Vis daugiau kalbant apie tvarumą ir vartotojiškumo mažinimą, dėvėtų drabužių pirkimas – savotiška pozicija. Kaip manote, tai – tik mada, kuri žmonėms greitai pabos, ar teigiamas pokytis visuomenėje?
– Labai priklauso nuo pačių žmonių ir jų aplinkos. Aš matau Vilniaus parduotuvėse tokių šviesių veidų, kad man vien dėl to miela ten lankytis. Noriu tikėti, kad tokia mada plis ir taps įprasta, kad žmonės pirks kitam jau nebereikalingą daiktą, dalinsis jais ir neeikvos išteklių tokiems paviršutiniams dalykams.
– Kaip manote, ar ir turtingos, gal net aukštas pareigas užimančios ponios, kurios galėtų sau leisti viską, neatsispiria pagundai užsukti į „škurlyną“?
– Manau, kad taip. Pati esu lipusi į sceną su dėvėtais drabužiais, dalyvavusi verslo fotosesijose ar štai, praėjusią vasarą draugų vestuves atšokau vilkėdama suknią už vieną eurą iš Kretingos „skuduryne“ stovėjusios mašinos priekabos. Tikrai nesijaučiau prastesnė. Tikiu, kad ne viena aš tokia.