Kartu su visame pasaulyje puikiai žinomu kino festivaliu Kanuose, Prancūzijoje, šurmuliavusioje mados savaitėje atstovai iš Lietuvos dalyvavo ir savo kurtą kolekciją pristatė pirmąkart. Mados kūrėjos ir siuvinėjimo meistrės Valerijos Fic suburtos moterys festivaliui ėmė ruoštis dar praėjusį rudenį, nors ir nebuvo tiksliai žinoma, ar dėl pandeminės situacijos festivalis apskritai įvyks.
Dėmesys – Lietuvai
„Mūsų Lietuva“ – taip penkios kūrėjos pavadino Kanams parengtą šešių suknelių kolekciją. Toks pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai ar tik siekiant, jog pristatant kolekciją nuskambėtų ir mūsų šalies vardas. Anaiptol. Tiesiog pati kolekcijos idėja buvo parodyti tai, kas mūsų šalyje yra brangiausio, kas reprezentuoja Lietuvą.
O kas geriau galėtų atspindėti mūsų šalį, jei ne gamta? Tad viena suknelė dedikuota vandens stichijai ir Baltijos jūrai, kita – Lietuvos miškams, trečia primena rugių laukus, ketvirta plevena lengvomis klostėmis, primindama tyrą Lietuvos orą.
Na, o plungiškei Giedrei teko bene sunkiausia užduotis – sukurti tokį rūbą, kuris simbolizuotų gyvybę. Ilgai galvojusi plungiškė nusprendė, kad jos darbo pagrindinis akcentas bus reto ir saugomo paukščio – kukučio – atvaizdas.
„Visą naktį nemiegojau, vis sukau galvą, kaip man padaryti, kad būtų „bomba“. Buvo gal pusę penkių ryto, kai pažadinusi vyrą pasakiau, kad jau sugalvojau. Nubėgau į virtuvę, pasiėmiau sviestinio popieriaus ir ant jo nupiešiau, kaip darysiu“, – G. Petruškevičienė prisiminė, kaip gimė toks sumanymas.
Įvairiais gamtos motyvais išsiuvinėtą suknelę sukurti, Giedrės skaičiavimu, truko beveik 700 valandų. Ją puošia skraistė, ant kurios ir puikuojasi specialia daugiasluoksne technika išsiuvinėtas kukutis, o gobtuvas išdabintas obelų žiedais.
Ir tik viena suknelė visoje kolekcijoje buvo visai nesusijusi su gamta, bet pristatanti Kryžių kalną. Ją siuvo pati V. Fic, studijavusi bažnytinį siuvinėjimą.
Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje
Paklausta, kokiais keliais ji, dirbanti grožio, o ne mados srityje, atklydo į tokį pasaulinio atgarsio sulaukiantį mados renginį, plungiškė kalbėjo tiesiog atsidūrusi tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Iš Medingėnų kilusi moteris pasakojo meno pasauliu, daile domėjusis nuo mažumės.
„Kiek save pamenu, man visad patikdavo kažką kurti, piešti. Ir dabar ko tik pačiai prireikia, viską galiu pasigaminti – ir auskarus, ir rankinę. Be to, nemažai mano klienčių yra pasipuošusios mano kurtais papuošalais, aksesuarais. Kažkada netgi tokį šūkį buvau sugalvojusi – dovanoju grožį, kad būtumėt laimingos!“ – sakė pašnekovė.
O kaip randanti laiko tokiam užsiėmimui, jei per dienas tenka suktis grožio salone? „Naktį“, – šypsojosi moteris. Ir pridūrė, kad būtent dėl to niekur neviešinanti savo darbų nuotraukų, mat naktimis, kai juos pabaigia, fotografuoti būna netinkamas apšvietimas.
G. Petruškevičienė prisiminė, kad sykį jos akys užkliuvo už skelbimo internete, kviečiančio mokytis aukštosios mados, kitaip sakant – otkutiūro pagrindų, kur vienetiniai drabužiai siuvami vien tik rankomis, nenaudojant jokių siuvimo mašinų.
Pasak Giedrės, iš pradžių ją išgąsdinusi šių kursų kaina, tačiau galiausiai vyras sutikęs prisidėti prie žmonos svajonės įgyvendinimo. O tada jau teko atsiraitoti rankoves ir įrodyti tiek dėstytojams, tiek pačiai sau, kad nėra kažkokia iš provincijos atvykusi moterėlė, įsisvajojusi apie aukštąją madą.
„Atsimenu, tuose kursuose sugalvojau pasiūti suknelę ilgom rankovėm. Vadovė man iškart pasakė, kad tai yra neįmanoma – 10 dienų pradedančiajam tikrai neužteks. Bet aš pagalvojau, kad jei jau atvykau į tuos kursus, reikia išnaudoti skirtą laiką kuo įmanoma naudingiau. Na ir kibau į darbą... Pamenu, kad gulti eidavau tik paryčiais – 4-ą, kartais 5-ą valandą ryto. Merginos spėjusios per dieną tik suknelės priekį pasiūti, o aš atnešu jau ir priekį, ir nugarą pabaigusi.“
„Giedrut, tu važiuok“
Įdėtos pastangos galiausiai atsipirko, ir su kaupu. Išvydę lietuvių kruopštumą, siuvinėjimo meistrai iš Sankt Peterburgo pasiūlė joms sudalyvauti Kanų mados savaitėje. Norėdamos joje atstovauti savo šaliai lietuvės turėjo pristatyti mažiausiai 5-ių suknelių kolekciją, antraip būtų tekę jungtis prie rusų komandos.
Plungiškei mintis apie Kanus pasirodžiusi per daug nereali, todėl iki paskutinės akimirkos vis atsikalbinėjusi važiuoti – neva neturi tam nei reikiamų įgūdžių, nei pinigų susimokėti gana nemažą nario mokestį. O kur dar kelionės ir apgyvendinimo išlaidos, galiausiai lėšos pačiai suknelei sukurti (ir išties šis prisistatymas viso pasaulio publikai, moters skaičiavimu, jai atsiėjo kone 5-is tūkst. eurų).
Ir čia lemiamą žodį vėl teko tarti plungiškės vyrui. „Giedrut, tu važiuok“, – šie jo žodžiai, iš pradžių pravirkdę, po to nudžiuginę, ir buvo tas lemiamas momentas, padėjęs galutinai apsispręsti.
„Tai buvo praėjusių metų lapkritį, o šią gegužę jau turėjom išvykti į Kanus. Bet dėl pandemijos tas renginys buvo nukeltas į Dubajų, bet ten vėl susirgimai, atsisakyta ir ten daryt. Ir tik prieš gerą mėnesį mums galiausiai pasakė, kad vykstam į Kanus ir kad reikia skubėti pabaigti suk-
neles.“
Sulaukė dėmesio
„Tiffany“ raudonojo kilimo madų šou, kuriame lietuvės ne tik pristatė savo kurtas sukneles, bet ir turėjo garbės atidaryti šį renginį, – puiki proga dizaineriams, tiek jau patyrusiems, tiek pradedantiems, prisistatyti ir parodyti savo darbus, užmegzti kontaktus ir aprengti raudonuoju kilimu besiruošiančias žengti kino žvaigždes.
Ir tas prisistatymas, panašu, pavyko geriau nei tikėtasi. Lietuvių kurtos suknelės vienintelės buvo išrinktos fotografuoti mados žurnalui. G. Petruškeviečienė pasakojo, kad jos suknelė renginio metu ir po jo sulaukė itin daug dėmesio. Atsirado ne vienas, norėjęs pamatyti suknelę iš arčiau, o viena vokiečių aktorė net išreiškė pageidavimą pasipuošti ja per kino festivalį.
Tačiau plungiškė šio pasiūlymo atsisakiusi. Jai nepatikę, kaip nepagarbiai toji vokietė apžiūrinėjo šį rūbą, kurtą su tokiu kruopštumu ir atida. Be to, moteris teigė supratusi, jog paskolinusi suknelę tikriausiai jos nebeatgaus, nes iškilmingasis vakaras turėjo vykti jau po lietuvių skrydžio namo.
„Parsivežiau ją į Plungę. Kas žino, gal kada pati apsirengsiu. Dukrai pasakiau, kad pasidėjau jos vestuvėms – bus man kuo pasipuošti“, – juokėsi plungiškė. Ir pridūrė turinti viltį kada nors dar sugrįžti į Kanus, tik jau su pačios kurta autorine suknelių kolekcija. Belieka palinkėti, kad šis noras netruktų išsipildyti.