Tai apie kokius kvepalus rašau šiandien, žingsniuodamas savo 17 kilometrų tarp palmių, promenada nuo savo namų iki mėgstamo austrių ir omarų restorano (įpratau sveikai maitintis, nes Amerika - sveikatos ir optimizmo šalis)? Tai bus klasika, tokia klasika, kad net seniena galėtume pavadinti: Drakkar Noir, parfumerijos namai Guy Laroche.
Apie šiuos kvepalus jau buvau užsiminęs štai šioje Hugo Boss kvapo apžvalgoje: nes ir Drakkar Noir, ir Hugo Boss kvapas turi tą patį kūrėją Perre Wargnye.
Tąsyk rašiau negailestingai (negražu pačiam save cituoti, todėl taip ir padarysiu): „Ši šleikščiai plastikinė smarvė, kurios nesupainiosi su niekuo, yra dar vienas epochos portretas, eglišakės su daug cukraus, pigi, neišraiškinga parfumerinė plokštuma. Baisu pagalvoti, kad mano paauglystėje tai buvo laikoma Vakarų kvapo esencija, kai tai greičiau yra dviejų žvaigždučių viešbučio kur nors Vokietijoje, kur nakvoja sunkvežimių vairuotojai iš tuometinės Jugoslavijos, įkyrus kvapas, ir net ne kvapas, o visas niūchas, jei žinote, ką noriu pasakyti.” Mmm, klasika, aukso žodžiai! Kaip gerai rašiau tada. Pačiam miela.
Tai ar Kalifornijos grožis įkvėps mane dabar parašyti dar geriau? Žinoma. Purškiu ir vėl tą kvapą iš juodo buteliuko, juodo, kaip mano negailestinga, juoda širdis, ir vėl iškart trenkia plastikinis sintetiškumas, kuris buvo įprastas tais tolimais 1982 metais, kaip ir sintetinio audinio marškiniai, kuriuos žmonės dėvėjo ir manė, kad čia labai šaunu.
Drakkar yra drakonas. Taip vadinosi vikingų ilgi ir nuostabiai išpuošti ilgieji laivai, kuriais vikingai keliaudavo plėšti, grobti, deginti ir romantiškai santykiauti su svetimšalėmis moterimis, kurios paskui gimdė vikingų palikuonis, iš kurių palaipsniui išsivystė lietuvių tauta. Vikingai purkšdavosi šiuo odekolonu, kad būtų patrauklesni damoms. Laikai tuomet buvo paprastesni, nei dabar: pakrančių mergoms tas odekolonas tikdavo.
Kvapas atsiveria bergamotės ir citrinos citrusiniu šuoru ir žolių bei gėlių kratiniu. Čia ir rozmarinas, ir bazilikas, ir levandos, ir kalendra, ir mėtos, ir kardamonas, ir cinamonas, ir vasarinės kvapios sodo gėlės. Negailestinga ir brutali ataka, rūgštis ir aitrumas, kur mirga spalvos, kaip 1982-ųjų diskotekoje, arba kaip tropikų žuvys tarp rausvų koralų. Tokia anais laikais buvo estetika. Visko primaišyti kuo daugiau, priplakti, negailėti, kad pasipurškęs išsišoktų, kaip parfumerijos fabriko sprogimas. Negaliu sakyti, kad smagu, bet tikrai įsimintina.
Džiūvantis kvapas kiek labiau toleruotinas: čia irgi mišinys, bet santūresnis: eglišakės, sandalmedis, kedras, samanos, ir, žinoma, pačiuliai, nes kurgi be jų. Ir tas ilgalaikis kvapo pagrindas yra beveik taurus ir raminantis, labai vakarietiškas, labai nostalgiškas, kaip prisiminimai apie svajones - tais laikais, augdamas sovietų Lietuvoje, pilkoje ir smirdinčioje, kaip nesipraususių jūsų giminių balius ir penktas troleibusas, važiuojantis iš stoties, svajojau ir svaigau, kaip mano gyvenime viskas bus kitaip. Galvojau, kaip gyvensiu Amerikoje, kaip daug keliausiu, kaip bus daug palmių, kokiomis mašinomis važinėsiu, kaip būsiu garsus ir sėkmingas - keista, bet absoliučiai viskas išsipildė, ir dar daugiau. Mano knygos, nors jas pavyduoliai vadino skaitalu, popsu, ne literatūra, sakė, kad jos be išliekamosios vertės, pasirodė esančios amžinos. Tuo džiaugiuosi.
Todėl šis kvapas, Drakkar Noir, kad ir koks sintetinis ir plastmasinis, irgi yra amžinas, vis dar gaminamas ir parduodamas, vis dar populiarus, kaip ir tos cukrinės melodijos iš 1980 metų, kurias groja nostalgijos stotys.