Aš rašau apie kvepalus kas savaitę. Esu didžiausios Lietuvoje privačios kvepalų kolekcijos savininkas, ir kvapais domėjausi dar tais laikais, kai lietuviai pirkdavo parfumeriją skardiniuose kioskuose. Buvau aristokratas jau tada, kai pusė šalies dar gyveno medžiuose.
Kalbėjau elito kalba jau tada, kai lietuviai dar nemokėjo ištarti lėktuvo pavadinimo „Airbus” ir sakydavo „aerobus”. Išmaniau omarų ir langustų rūšis tada, kai tauta neskyrė servelato nuo saliamo. Tas pats ir su kvapais. Kvapas mano gyvenime yra nuo vaikystės: galėdavau pagal kvapą atskirti raudoną šratinuką nuo violetinio.
Šiandien nebus išsamaus natų ir akordų detalizavimo. Ne, čia kalbėsime apie kvapus, kurie yra pasmerkti, nes jie arba niekada nebuvo geri, arba buvo puikūs, bet morališkai baigėsi jų gyvenimo trukmė: Žemaitės arba Erlicko kūriniai yra tik archyvinės vertės. Juos gerbia, kaip akmeninius įrankius iš pirmykščių žmonių: įdomu, bet niekas šiandien tų primityvių įrankių nenaudotų buityje.
1.Paco Rabanne - 1 Million. Ekstravagantiško ispano mados namai yra išleidę daug gerų kvapų: kad ir klasika, vadinama XS Pour Homme. Tačiau “Vienas milijonas”, aukso luito formos, turi baisiausią įsivaizduojamą reputaciją: juo purškėsi provincijos budulynas, trumpai skustomis galvomis ir atlėpusiomis ausimis, purvinais treningais. Šis kvapas vienijo Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos socialinį dugną. Nepateisinama baisybė.
2.Thierry Mugler - A* Men. Raidė “A” čia reiškia Angel, angelą. Žvaigždutė yra nuoroda į žvaigždę ant flakono. Vanilė, karamelė, šokoladas šiame 1996 metų kvape yra šleikštus, lipnus, atstumiantis lydinys: neįmanoma suprasti, kaip kas nors tai gali pirkti. Tačiau juk yra tūkstančiai žmonių, kurie savanoriškai žiūri “Duokim garo”. Dar daug tūkstančių važinėja slidinėti į Italiją (Livigno), nors visai nemėgsta slidinėti. Žmogaus natūra yra didi paslaptis.
3.Giorgio Armani - Acqua di Gio. Tai nėra bloga kompozicija. Ne, tai puikiai sulydytas kūrinys, apie jį aš rašiau DELFI: “Užkalnis apie kvepalus, kurių visi mėgsta nekęsti”. “Kaip žmogus, su kuriuo gal ir smagu būti, bet neįdomu, ir po pusvalandžio pokalbis praranda turinį.” Jis toks standartinis, toks nuvalkiotas, tiek kartų kartotas, kad vien jį pauosčius, smegenų veikla sustoja (man tai yra atsitikę ne kartą).
Tai lyg lietuviški naujieji metai su rusų televizija, lyg karpis drebučiuose, lyg jūsų anytos vizitas ir jos atvežtos peraugusios cukinijos, lyg jūsų tetos vyro kvaili juokai apie Landsbergį, kuriuos jis kartoja jau trisdešimt metų, tai lyg šeimos sąjūdžio išmintis apie tai, kad, žiūrėk, paskiepijo, ir vis tiek susirgo, tai lyg tas juokas apie du lietuvių mėgstamiausius dalykus ir Riaubiškytę.
4.Calvin Klein - CK One. Pirmieji oficialiai universalūs unisex kvepalai, tai yra, vienodai tinkami ir vyrams, ir moterims, nors visi kvepalai tinka ir vyrams, ir moterims, išskyrus tuos, kurie netinka niekam.
“Uždrauskite šiuos kvepalus, ir 80 proc. Anglijos lietuvių nebeturės, kuo kvėpintis”, rašė man skaitytojas, ir buvo labai teisus. “Jolančiux Geliniai Nagučiai Wolverhamptone” ir kitokios emigracijos gyventojos bei jų patinėliai “Kęstux Nesvarbu” tikrai nepasižymi olfaktorine išmone. Dažniausiai jų fantazija sueina į vardinius automobilių numerius P15K NX, STUM1U ir P15 DEC (kad būtų ką atsivežti į Palangą). Kvepalus ima pagal išpardavimą, o CK One visada su nuolaida. Nuobodus citrusinis tualeto gaiviklis yra neįsimenamas, neįdomus ir be jokios dvasios.
Yra įdomu, kad už šiuos prastus ir nuobodžius kvepalus yra dar blogesni, sukurti tų pačių mados namų: jie vadinasi “CK be” ir apie tą siaubą aš rašiau čia.
5.Maison Francis Kourkdjian - Baccarat Rouge 540. Geniali medžio ir prieskonių kompozicija iš Paryžiaus genijaus, armėno Kurkdžiano, kelerius metus buvusi prabangos simboliu (“kokie tavo kvepalai, Sandra..” “Tai taip, man vyras dovanojo, čia iš kreminės”), dabar tapo parodija. Klastotes parduoda kibirais, tiek turguose, tiek įtakoklių merginų internetinėse parduotuvėse, ir jais dvokia visa Šventoji ir Palanga (Palangos daugiabučiuose permuša net laiptinės smarvę, tvyrančią nuo Černobylio avarijos laikų).
Klaiku, kaip leopardinės tympos, kaip aukso gyvačiukėmis marginti nagai, kaip tatuiruotė su hieroglifais, perpieštais iš kinų restorano interjero ir kaip lietuviškų įtakos kiaunių internetinės laidos, kur glamūrinės mergikės, paprastai nesugebančios pasakyti dviejų sakinių, mekena po tris valandas apie tai, kaip grožis yra sunkus darbas, nes iš tikrųjų joms labiausiai patinka valgyti ir miegoti.
6.Initio Parfums - Oud for Greatness. Ta pati istorija, kaip ir su “Bakaratu”: nuostabus kūrinys, kuris iš esmės supažindino lietuvius su agarmedžio smilkalų vilione (aš ir pats turiu tuos kvepalus, ir nebe pirmą flakoną; pirkau juos todėl, kad jie labai brangūs, ne, iš tiesų tai man jie labai patiko, aš apie juos ir rašęs esu.
Kažkada buvę nuostabi inovacija, “Oud for Greatness” (“oud” yra ūdas, arba agarmedis), jie ilgainiui pavirto įkyria mada, kurios visur buvo per daug. Lietuviams agarmedis tapo tuo pačiu, kas paaugliui tampa savęs tenkinimas: atradęs masturbaciją, jaunuolis jau daugiau apie nieką galvoti nebegali. Dabar agarmedžiu užpiltos turgavietės, o “Oud for Greatness” klonai užpildo daugiaubučių rajonus, kaip legalaus cheminio ginklo ataka.
7.Britney Spears - Fantasy. Jūs jau žinote, kad muzikos žvaigždės nekuria jokių kvepalų, net jei meluoja, kad kuria. Į gyvenimo užutekį nublokšta praeities popso princesė Britney Spears savo vardu pažymėjo šį absurdišką bumbulą, primenantį eglutės žaisliuką, su vaisių ir konditerijos kvapais.
Nėra geresnio būdo ką nors intelektiškai įžeisti, negu padovanoti jam arba jai šį šleikštų losjoną, sirupinį, kaip Tele Bim-Bam dainelės. Bet, žinoma, yra tokių, kam ta muzika patinka. Tačiau mano tobulame pasaulyje nei šių kvepalų, nei Tele Bim-Bam nebus.
Rašau ir negaliu sustoti. Reikės, manau, antrosios serijos, bet pirmiausia turėsiu atsigauti nuo jūsų komentarų.