Dabar dėl karantino turiu būti Lietuvoje, nes negi neatsakingai keliausi, kai net iki Nidos nuvažiuoti neleidžia, be to, ir Kalifornijoje ne toks gyvenimas, prie kurio esu pratęs: visi sėdi užsidarę ir izoliuojasi. Tai bent jau mintimis būnu savo amerikietiškuose namuose, kuriuos klastingas virusas iš manęs laikinai atėmė (bet praeina viskas, ir kaip praeis ši kolūkiečių valdžia, taip praeis ir viruso padariniai). Rudenį užtat varysim tai jau tikrai, kaip nuo grandinės nutrūkę – su abiem šunim, ir ne trumpam, gal trim, gal keturiems, o gal ir penkiems mėnesiams. Taip man liepia širdis, o širdies reikia klausyti.
Taigi apie kvepalus.
Amerika davė šiuolaikiniam kvepalų pasauliui labai daug: visų pirma, didžiulę rinką ir pinigus. Amerikiečių pirkėjų pinigai transformavo parfumerijos pramonę, kuri pavirto galinga jėga su dideliais biudžetais ir fantastine išmone. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai pritaikė tai, ko negalėjo perprasti lėtos europietiškos smegenys: jei nori kalti pinigus, pradėk pardavinėti kažką, apie ką pirkėjas dar nesupranta ir ko jis dar nežino. Sugalvok anksčiau už pirkėją, ko pirkėjui gali reikėti, ir parduok jam tam, įtikinęs jį, kad jam to daikto labai norisi. Taip ir reikia. Amerikiečiai pradėjo pardavinėti kvepalus vyrams, kurie anksčiau naudojosi tik skysčiu po skutimosi už kelis dolerius. Nori būti turtingas – paimk penkiasdešimt dolerių iš žmogaus, kuris tau anksčiau mokėjo tris.
Tam reikėjo įtikinti vyrus, kurie bijojo kvepalų (nes, daugelio urvine nuomone, kvapas yra tik moterims arba netradicinės orientacijos atstovams), kad viskas gerai. Tada pradėjo kvepalus skirti vyrams, prirašinėti ant flakonų For Men, Uomo arba Pour Homme, ir reikalai paėjo gera kryptimi.
Šiandien kalbėsime apie kvepalus Calvin Klein – Escape for Men, kurie yra lyg amerikietiškos kvapo ideologijos esencija: tai kvapas, kuris nėra siaubingai išskirtinis, jis sukonstruotas taip, kad nė viena jo dalis neišsišoktų, tačiau įspūdis nuo pradžių iki pabaigos yra neabejotinas amerikietiškumas.
