Uždirbu, žinoma, daug (nors ir nauji metai, bet informacija apie mano uždarbius jus džiugins ir toliau), nes esu talentingas ir paklausus rašytojas, publicistas, apžvalgininkas ir maisto kritikas, tačiau kaip bepasisuksi, kvepalų kolekcionavimas yra pasiutusiai brangus sportas. Todėl kai kartais kas nors ką nors padovanoja, esu laimingas, kaip vaikas.
Čia aš dvigubai laimingas, nes Aistis Mickevičius sakė man, kad šie kvepalai yra man (ne, ne specialiai man sukurti, tiesiog jis prisimena mano skonį), nes juose yra labai šilta pypkės tabako nata. Kažkada jau pasakojau apie to paties kūrėjo kitus kvepalus, „Smetona“ (skirtus Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir prisimenantys jo įprotį daug rūkyti) – gaila, jie nebegaminami.
Šiandien kalbėsime apie kvepalus iš studijos FUMparFUM: Black Alchemist – Vaudeville.
Kvepalai labai brangūs: 30 ml buteliukas kainuoja 120 EUR, tai yra, kvapas kainuoja 400 EUR už 100 ml, kas yra ne juokas – bet kaina visiškai pateisinama (be to, čia net ne tualetinis ar kvapusis vanduo, čia kvepalų esencija, didesnis koncentratas net už kvepalus, tačiau aš paprastumo dėlei, kaip žinote, viską vadinu kvepalais).
Aistis Mickevičius yra nišinis kūrėjas, kurio aistra kvapams prasidėjo nuo hobio, jis niekada netaikė į dideles apimtis ir pasirodymą šimtuose parduotuvių, tai tik menininkas, labai profesionaliai kuriantis labai kokybiškus kvepalus, o tokie hobio apimties dalykai pasaulyje visada yra brangiausi. Kitaip tariant, tai kvepalai tiems, kam nėra reikalo klausinėti apie kainą.
„Black Alchemist“ šiuo atveju yra serija, o „Vaudeville“ – paties kvapo pavadinimas. Vodevilis, kaip žinote, yra XIX amžiaus prancūziško sceninio pasirodymo žanras, kur ir dainos, ir šokiai, ir ūsuoti stipruoliai, vienu žodžiu, populiari miestiečių pramoga ir atsipūtimas, o kvepalų pavadinimas, manau, reiškia seno teatro kvapą. Jau XX amžiuje buvo sakoma, kad Paryžius kvepia kava, kvepalais ir benzinu, o čia kitas amžius, dar benzino nėra, čia daugiau kvepalų, pudros ir odos – batų, tvirtų aulinių batų, girgždančių ir iki veidrodinio blizgesio išpoliruotų.
Kvepalai atsiveria labai aiškiu greipfrutu ir jazminais bei pipirais, aprašyme yra nurodytas ir greipfruto žiedas, kas būtų puiku, jei žinočiau, kaip kvepia žydintis greipfruto medis – apelsinmedį ir citrinmedį ir mandarinmedį esu uostęs žydinčius, o štai greipfruto žiedų dar neteko. Yra kur tobulėti ir man.
Džiūvančiame kvape pinasi labai aiškus tabakas – šiltas, apgobiantis, turbūt vienas iš angliškų ar olandiškų pypkės tabako mišinių, o dar ir cigarai iš Karibų jūros salų, ir dar labai aiški oda, ne seno balno, bet naujai išdirbta, būtent dailių, tvirtų, dar nenumintų batų. Kvapo pagrindą spalvina ir pačiulis (tik vos vos juntamas, kaip senovinis blizgesio kremas, kuriuo tepdavosi plaukus), ir smilkalai.
Tai teatras, kuriame visi sėdi pasipuošę savo geriausiais rūbais, rūkantys brangius cigarus, nuo kurių nenusiima etikečių (kaip lietuviškieji buduliai prieš trisdešimt metų nenusiimdavo lipdukų nuo naujai pirktų veidrodinių akinių), nes nori, kad visi matytų jų turtą ir sėkmę.
Tai – teatras, kur moterys ateina pasirodyti visiems, kaip gerai atrodo, o vyrai, kaip rašė anglų dramaturgas Somersetas Maughamas, pažiūrėti į sceną ir pagalvoti, kurią aktorę jiems labiausiai patiktų išdulkinti po spektaklio nusivedus į artimiausią Paryžiaus viešbutį, geležinėje lovoje su virbais, už kurių ta aktorė galėtų įsitverti viso proceso metu, tratinama taip, kad aimanuojant jos garsus, išlavintas aktorinis balsas būtų girdimas net ir gatvėje pro atvirus langus.
Tai ne visai tas Paryžiaus vaizdas, apie kurį jums rašė Salomėja Nėris tame eilėraštyje apie gėlių pardavėją šlapioje Prancūzijos sostinėje.
Ir šie kvepalai yra ne apie kuklumą ir ne apie dorovę, o apie senojo Paryžiaus manieringumą ir politiškai nekorektišką pasirodymą kitiems, atvirą džiaugimąsi garsiu, prožektoriais apšviestu ir spalvingu gyvenimu. Nuostabi lietuviškos parfumerijos sėkmė.