Ir dar yra kvepalai, į kurių kolekciją jau daug metų kišu pinigus, ir niekada negaila išleisti daugiau - tiesą sakant, man labiau gaila būna trisdešimties eurų už kokį nors generinį vandenėlį, kuris tik užima vietą lentynoje, negu 300 eurų už ką nors, ko tikrai labai norėjai ir net pats save kažkiek kankinai, kol visgi pasidavei ir nusipirkai. Taip kartais būna: naktį labai labai užsimanai atsigerti, bet specialiai save kankini, neini prie šaldytuvo su gazuotu šaltu vandeniu, kad tik dar saldesnis būtų tas malonumas, kai padarai pirmąjį gurkšnį, net nutvilkantį savo arktiniu kandumu.

Kvepalai, apie kuriuos kalbėsime šiandien, tikrai nėra kiekvienam: daugeliui apie juos net ir galvoti negalima. 240 eurų yra pinigų krūva, visos dienos atlyginimas daugeliui vilniečių, o provincijoje ši suma reiškia dar daugiau. Ir jų net Lietuvoje nėra pirkti (nors galima atsisiųsti iš Prancūzijos).

Arsenic Osman iš parfumerijos namų Laurent Mazzone Parfums, kurie save vadina nišiniais, tačiau šiais laikais tas žodis beveik nieko nebereiškia. Dažniausiai tai sinonimas žodžiams “didelė kaina ant lentynos”, tačiau išties juk kiekvieni kvepalai užima kažkokią nišą, ir kvapas neturi brangiai kainuoti, kad būtų nuostabus. Prisimenate, rašiau apie Aspen, amerikietišką odekoloną iš parfumerijos giganto Coty, “kai per dieną uždirbdavau, kaip kiti per dvejus metus”, arba apie kvepalus Blue Cedar and Cypress iš Cremo, dėl kurių buvo net gėda, mat mokėjau labai mažai.

Tačiau šie kvepalai, kurių pavadinime nuodas arsenas ir kvepenė (dar kitaip vadinama osmantu), nuodinga gėlė iš Kinijos su saldžiu ir kartu brutaliai gyvuliniu kvapu, yra nepigūs ir sukurti labai brangiai apmokamo meistro: Jerome Epinette, jaunesnės kartos kūrėjas, kuriam priklauso ir Lietuvoje puikiai žinomi ir populiarūs tarp turtingųjų pirkėjų Gypsy Water ir Bal d’Afrique (parfumerijos namai Byredo, apie kurių vaiduokliškus kvepalus Mojave Ghost rašiau DELFI), o taip pat daug puikių pavyzdžių iš Atelier Cologne ar Vilhelm Parfumerie - apie pastarųjų pavyzdį “Do Not Disturb”, “prašau netrukdyti”, moterišką serbentų ir gvazdikėlių kompoziciją iš Amerikos, irgi esu rašęs.
Kvepalai

Arsenic Osman atsiveria saldžiomis slyvomis ir cinamonu, lyg koks konditerijos gaminys, ir nudžiūva į gėles - jazminus ir tą nuodingąjį osmantą, ir paskui pagrindas tęsiasi ilgai, su vanile (ak, ir vėl saldumas), švelnia šviesia oda (raugtos odos kvapas priklauso nuo jos spalvos, nes pati oda tik smirdi, o kvepia jos rauginimo produktai, dažai ir aromatizatoriai), ir galiausiai narkotinis, svaigus pačiulių tvaikas, primenantys hipių prirūkytą ašramą kur nors Indijoje.

Tai saldus, tikrai saldus kvapas. Ir, nepaisant to, kad jis klasifikuojamas, kaip tinkamas ir vyrams, ir moterims, man rodos, jis gal labiau tiks moterims. Tos slyvos, kuriomis atsiveria kompozicija, primena pietietišką vaisių turgų, o gal net kokią nors virtuvę, kur kepami saldumynai. Ta pačia proga prisiminiau Mancera parfumerijos namų Choco Violette, saldžiausius įmanomus kvepalus, nuo kurių kvepiu, kaip sausainis - tai čia ne tai, čia saldumo yra, bet jis nugula į gėles su kažkokiu animalistiniu pavojingumu, su tuo nuodėmės pagrindu, kuris daro kvepalus ypač patrauklius. Geras kūrinys, didelė kaina, bet argi kam dar šiais laikais rūpi pinigai? Džiaugiamės ištvėrę pandemiją.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (90)