Taip yra atsitikę Davidoff Cool Water kvepalams, apie kuriuos rašiau čia – nuostabus, revoliucinis kvapas, legenda ir taip toliau, bet po jų buvo paleista tiek įvairių versijų ir atmainų, ir visos jos buvo tokios niekingos ir neįdomios, kad jau geriau jų niekada nebūtų buvę.
Jie ne vieninteliai: pavyzdžiui, Hugo Boss yra prištampavę tiek įvairių variantų, kad man reikėtų atskiro mokslo ir studijos, kad su visais susipažinčiau, nors, kai bandžiau gilintis, pamačiau, kad be Hugo Boss Blue ir Hugo Boss One, kuris yra baisesnis už karą, bet įsimintinas, nieko kito, už ko būtų verta kabintis, ten ir nėra.
Ta-dam, dabar metas aptarti kitą variantą. „L‘eau D‘Issey Pour Homme Intense“ yra kvepalai iš labai garsių mados namų – Issey Miyake mums yra istorinis dizaineris dar ir todėl, kad kažkada puošė Lietuvos olimpinę rinktinę, tai organizavo Amerikos lietuvis, plastikos chirurgas iš Kalifornijos, Edvardas Domanskis, su kuriuo kalbėjausi šiemet jo klinikoje Newport Beach miestelyje – lietuviai nesuprato tų sportinių kostiumų vertės (jie kainavo po 10 tūkst. dolerių vienas) ir pardavinėjo juos po penkiasdešimt, dar nė iš olimpiados neišvykę. Issey Miyake taip pat yra tas žmogus, kuris Apple kompanijos įkūrėjui, Steve Jobsui, sukūrė jo mėgstamus juodus golfus aukštu kaklu. Golfas šiuo atveju yra megztinis, ne automobilis.
Apie pagrindinius Issey Miyake kvepalus, kurie buvo ir yra garsūs, vis noriu parašyti, ir kol kas dar tai svajonėse, o apie giminingus, mėlynuosius, rašiau čia – ten toks jūržolių festivalis, kad maža nepasirodys.
Tai kas yra tie „intensyvieji“ kvepalai (nors žodis „intense“ reiškia ne tik intensyvumą, jis gali reikšti ir aršumą, ir nekuklumą, ir lipimą ant galvos)?
Pirmiausia, jie yra labai negailestingi. Juose yra agresija, ir tai ne toks kvapas, su kuriuo galima lengvai sugyventi. Viršuje, žinoma, citrusas (o dar kartu toks rūkytos mėsos dvelksmas, gyvulinis Panevėžio file aromatas), bet citrusinis smūgis čia ne toks aiškus, ir ne toks elegantiškas, kaip originaliame kvape (kuris yra tūkstančius kilometrų nutolęs nuo šio), čia tos japoniškosios citrinos dingsta, vos nepasirodžiusios, ir tada laba diena, muskato riešutas, kedras, sandalmedis, ir dar lotoso žiedas – labai retai naudojamas kvapas, bet bus pažįstamas tiems, kas praleidžia daug laiko Šri Lankos šventyklose, taip pat ten esama papiruso ir, man atrodo, net išdžiūvusios, saulėje iškaitintos, odos, ir dar smilkalų gūsis.
Ar tai verti dėmesio kvepalai? Taip, labai. Jie nebus akimirksniu populiarūs, jie yra galbūt skirti labiau patyrusiam gurmanui, bet tai juk nėra blogai? Tikrai turėtų turėti vietą jūsų kolekcijoje, bent jau kad žinotumėt, kaip skleidžiasi versijų ir variantų žaidimas.
Man jie kvepia prabanga ir pinigais, ir dar naujo lėktuvo salonu (nežinau kodėl), tai yra verslo klasės kvapas ir erdvus taksi automobilis, kuris mane pasitinka Los Andžele – gal tai odos ir naujo automobilio kvapų kombinacija.