Kai psichozė pasiekia penkis, šešis, septynis šimtus dolerių už flakoną, kai kada gamintojas juos grąžina, kaip amerikiečių parfumerijos namai Aramis padarė su Havana, fantastiniu odekolonu, kvepiančiu beržų sakais ir tabaku (apie juos rašiau portale DELFI). Didžiausia psichozė buvo kilusi su Giorgio Beverly Hills kvepalais Red (aukcionų kaina buvo ir tūkstantį dolerių pasiekusi, ir apie tai irgi rašiau - o dabar juos Amerikoje gali ir už trisdešimt be vargo nusipirkti).
Kas bus su kvepalais, apie kuriuos kalbėsime šiandien? Laikas parodys. Aš spėju, kad taip, nes kvapas labai išskirtinis, labai įsimenamas, rėžiantis smegenyse pėdsaką. Tai Armani Mania, iš italų mados namų, juos išėmė iš gamybos visai neseniai, ir ažiotažas tik prasideda. Lietuvoje jų jau nenusipirksite.
Apie Armani Mania esu užsiminęs, rašydamas apie šių kvepalų brolį, Armani Code, šioje apžvalgoje („Kuo kvepėti, kai esi elito atstovas?“). Dabar atėjo laikas išdėlioti viską apie juos iš pagrindų.
Šie kvepalai yra sukurti 2002 metais parfumerijos genijaus, armenų kilmės prancūzo Francis Kurkdjian (Prancūzijoje, kaip ir JAV, daug armėnų, kurių protėviai gelbėjosi nuo genocido XX amžiaus pradžioje; greta mūsų mylimų namų Los Andžele, Pasadenoje, yra armėnų gyvenamos bendruomenės Altadena ir Glendale, kur einame į armėniškų prekių parduotuves, lavašo ir prieskonių).
Francis Kurkdjian tada dar nebuvo toks neišpasakytai garsus, jis tik 2009 metais įkūrė savo parfumerijos namus, Maison Francis Kurkdjian, ir būtent jam priklauso Baccarat Rouge 540, fantastinis kvapas, bet jau nuvalkiotas, nuo kurio svaigsta turtingos Lietuvos tuštutės, kurių galvelėse vienintelis kvapas ir tetelpa (jis taip pat nežmoniškai populiarus ir Rusijoje tarp moterų, kurioms kvepalus perka turtingi vyrai). Francis Kurkdjian yra sukūręs ir tokius ikoniškus pavyzdžius, kaip Le Male (Jean Paul Gaultier), ir nesuprantamai patrauklų, žudantį pypkės tabako saldumu Davidoff Silver Shadow Pure Blend. Kūręs kvapus ir nišiniams Juliette Has A Gun, ir apatinių lentynų pigiukams Yves Rocher, ir net vieno iš Axe dezodorantų kvapą, jis visada būdavo netikėtas ir drąsus, ir Armani Mania, apie kurį mes šnekame šiandien, yra vienas toks pavyzdys.
Šiuose kvepaluose yra viskas suvelta, viskas apversta aukštyn galva. Natos yra ne ten, kur jos priklauso būti, sąskambiai nesuprantami, bet labai patrauklūs.
Armani Mania yra keisto rytietiško medžio triumfas. Tai sena vaistinė, močiutės spinta, džiovintos žolės, turgus su vaisiais (gal net džiovintais vaisiais) ir kitokie reti džiaugsmai.
Kvepalai atsiveria mandarinais ir šafranu, ir net ne nudžiūvime, o tuojau pat pasigirsta sausas, taurus kedras, ir vetyveris, kuris čia ne toks paprastas, kirpyklinis, prie kurio galbūt aš būčiau pratęs, bet irgi labai sausas ir medinis. Čia esama tokio labai aristokratiško sausumo, traškumo, lyg gerai išlaidytų marškinių. Nudžiūvimo, bazinės natos (muskusas) jau nebe tiek ir svarbios arba individualiai pasireiškiančios, jos susilydo su tuo medžiu ir skamba tokia nesibaigiančia, nenutylančia nata. Dar pasipurškus - viršuje pasijunta tokio brendžio ąžuolo, cigarų dėžės tonai, bet suplevena ir pradingsta.
Nors Armani kvepalai savo esybe yra itališki, bet šis kvapas, Armani Mania, yra labiau amerikietiškas, labiausiai dėl to medžio. Italija čia toli, nebent kaip elegancija ir kokybė, ir sublimuota prabanga. Retos kokybės kūrinys.
Šiuose kvepaluose aš galėčiau maudytis. Mano prognozė? Po metų mažiau, nei už penkis šimtus eurų, flakono turbūt nebegausite. Nesakykite, kad aš jūsų neperspėjau.
