Panašiai buvo ir su kvepalais. Buvo laikai, kai juos gamino drąsius, individualius, brutalius, bet kartkartėm jie iššaudavo, kaip tikros roko grupės albumas. Žinote, arba padaro kažką dešimtmečiams, arba visišką šlamštą, arba solistas per anksti iškeliauja pas Dievulį nuo narkotikų ir cigarečių, bet tame buvo drąsos.
Kvepaluose juk kaip yra: vienas procentas kūrėjo genialaus nušvitimo, 99 procentai reklamos, pakavimo ir legendos.
Bet didieji parfumerijos namai nusprendė, kad jie negali laukti nušvitimo. Pavyzdžiui, turbūt geriausia pasaulio kombinacija (man) Chanel Egoiste Platinum yra taip pataikyta, kad negali tokios naujos išgalvoti kasmet: https://laukineszasys.com/2018/11/18/chanel-platinum-egoiste - tai ir kūrėjo profesinė aukštuma, ir Dievo įkvėpimas.
Arba 1988 metų Fahrenheit iš Christian Dior - tai buvo sensacija, paremta benzino ir senų įrankių kvapais, subalansuota tobulai ir užvaldžiusi vaizduotę. Nuo to laiko Christian Dior nieko išsikirtinesnio ir nesukūrė.
Ir maždaug prieš pusantro dešimtmečio garsūs pasaulio parfumerijos namai Yves Saint Laurent nusprendė, kad jiems reikia žūtbūt padaryti legendą, tokią, kuri visus nuvers nuo kojų. Ką nori darykim, bet eisime, kaip tankas, ir pergalė bus mūsų.
Jie pasamdė ne vieną parfumerį, bet trijų garsenybių kolektyvą, ir atidėjo gal penkiskart daugiau pinigų reklamai, negu paprastai skiriama (o kvepalų biudžetai yra milijoniniai), čia niekas netaupo. Atsimenu, kai šiuos kvepalus pateikė rinkai 2006 metais, aš gana daug sklaidžiausi po pasaulį, ir Japonijos oro uostai, Dubajus, Ženeva, Paryžius, Čikaga, Los Andželas, Niujorkas, Seulas tiesiog buvo užpilti šių reklamų bangos. YSL L’Homme (pavadinimas reiškia “Tas vyras”) buvo visur, lipo iš visų žurnalų ir skydų, Vašingtone važiuodamas į darbą ir dar ne visai nubudęs, buvau atakuojamas šio vaizdinio, apvalaus flakono su šešiakampiu dangteliu. Nepaisant to, kad tais laikais jau daug leidau pinigų kvepalams, jų taip ir nenusipirkau. Jie nekabino mano vaizduotės, nors tu ką.
O dabar sugalvojau, kad metas papildyti jais kolekciją ir jums apie šį kvapą papasakoti.
Kvepalus, kaip jau sakiau, kūrė trys parfumerijos specialistai, arba du specialistai ir viena moteris specialistė (parfumerijoje moterys kūrėjos pasitaiko itin retai).
Anne Flipo buvo kūrusi daug kvepalų, taikytų į moteris, bet ir vyriškų - garsiems namams, nuo Jimmy Choo iki Givenchy, ir nuo Diesel iki Jo Malone, bet neturi nė vieno tikrai nugalinčio kvapo, daug patirties, bet, matyt, kažkur pristigo dieviškosios kibirkštėlės. Esu tikras, ją pakvietė, kad kolektyvas nebūtų vien vyriškas.
Pierre Wargnye įrašytas į parfumerijos legendų enciklopedijas vien dėl epinio Drakkar Noir - Guy Laroche, kvepalų, kurie juodi, kaip mano širdis, ir buvo visos epochos simbolis. O kur dar Boss Number One, apie kuriuos rašiau, kad jie primena pašalpas, požeminę perėją ir sovietų nostalgiją.
Kai dėl trečiojo kūrėjo, Dominic Ropion, jis apskritai yra arti Dievo. Viena tobuliausių medžio kompozicijų istorijoje yra jo Costume National Homme, o jau moteris apsvaiginę Portrait of a Lady yra tapę pinigų spausdinimo mašina, nes šis rožių kvapas atvėrė viso pasaulio pirkėjų pinigines.
Na, ir ką trys talentai susėdę padarė? Nuostabiai sulydytą, tobulai balansuotą kvapą, sukurtą pagal “olfaktorinės blokados” koncepciją (nėra viršaus, širdies ir bazės, visas akordas groja kartu), ir joje viskas gražu, kaip tobulai nugrimuota ir tobulai nufotografuota tobulai graži moteris iš reklamos, kuri yra graži ir tobula, bet vyrai vis tiek nori susivėlusios raudonplaukės su strazdanom ir žaliomis velnių priėdusiomis akimis, nes taip jau padaryta psichologija. Šie kvepalai yra kaip saugus seksas ir kaip ramus šeimyninis automobilis, labai gerai suprojektuotas, bet vis tie tu nori prasilėkti su 3.2 litro V6 Golf R32, kuris atrodo, kaip kaimyno golfukas bulvėms vežioti, bet yra velnio vežėčios.
O Yves Saint Laurent L’Homme yra citrusų, imbiero, baziliko, muilino vetiverio ir saldžiųjų tonkos pupelių mišinys. Protingas, be proto kokybiškas, bet neišskirtinis. Tai kvepalai, kuriuos kam nors padovanoję, tikrai nesuklysite. Tai kvepalai, kuriuose nebus nė milimetro nesupratimo - ne, tai galinga prancūziška kokybė.
Tačiau jie yra toje pačioje grupėje lyg robotų formuluotų kūrinių: kaip Chanel Allure, nors jis yra įdomesnis savo šlapumu ir beržinėm vantom, arba išdailintas gyvuliškumu Christian Dior Sauvage, kurie yra poliruoti ir tobuli, bet vis tiek, kibirkšties man ten stinga.
O gal čia visgi gero gyvenimo požymis: kai viskas taip nugludinta ir išdailinta, norisi kažko, kas nors truputėlį būtų žmogiškai netobula. Kad taip jums mano problemas, ar ne?