Geras dalykas yra tik pinigai. Influenceriai uždirba nemažai pinigų arba bent jau gauna daug nemokamų lūpdažių.
Man, aišku, yra geriau, ne tik todėl, kad nesu joks influenceris. Turiu profesiją, esu rašytojas, tai rami galva. Be to, man patys smagiausi rašymai man yra tie, kur aš nieko nereklamuoju: pirmasis yra maistas, antrasis – kvepalai, trečiasis - kelionės. Už visus tuos dalykus moku aš, o ne man moka.
Šiandien pakalbėsime apie kvepalus su didele prekės ženklo našta: Gucci pour Homme. Mados namai „Gucci“ iš Italijos Lietuvoje tapo blogo skonio sinonimu: kur tik internetų fyfos, tai būtinai guči (gali būti tariama „Guki“, kaip antai Versace = „Verseisa“ ir, žinoma, klasikinis marozų „Lambordžini“ vietoje Lamborghini). Vieną kartą esu matęs gyvą tuštutę su šuniuku, kurio vardas buvo Gučis, ir geriau už tai gali būti tos tuštutės dukra, kurios vardas galėtų būti Šardonėja.
Gucci pour Homme irgi yra toks kvepalų pavadinimas, kuris lyg tyčia būtų skirtas visiems supainioti.
1976 metais buvo sukurtas originalusis Gucci pour Homme kvapas (autorius – senosios kartos parfumerijos patriarchas Guy Robert, kuriam priklauso tokia klasika, kaip Christian Dior mados namų Dioressence, paleistas 1969 metais ir retai beprisimenamas). Paskui jį išėmė iš prekybos.
2003 metais buvo paleisti ir neilgai pardavinėjami nuostabūs kvepalai tokiu pačiu pavadinimu – tais laikais Gucci namams vadovavo garsusis Tom Ford, ir jis norėjo sukurti senųjų, aštuntojo dešimtmečio vyriškų kvepalų prisiminimą, ir šis, drožiamais pieštukais kvepiantis, gana svaigus ir nepamirštamas aromatas buvo populiarus ir gerbiamas. Be jokių paaiškinimų jį gana staigiai išėmė iš apyvartos, ir niekas nesuprato, kame reikalas. Jo kūrėjas buvo Michel Almairac, apie kurio nuostabius vokiškus kvepalus Joop Homme, kurie yra lyg saldžių uogų saldi uogienė, ir kuriuos išleidus žmonės negalėjo patikėti, kad tikrai jie gali būti tokie revoliuciniai.
Šiandien kalbame apie Gucci pour Homme iš 2008 metų. Juos sukūrė Aurelien Guichard, prancūzas, kūręs ir aukštąją parfumeriją, ir tokį šlamštą, kaip, atsiprašant, losjonas David Beckham (labai tinkamas pasišlakstyti, prieš einant prie šiukšlių konteinerio) – tačiau padarė ir tokius smagius dalykus, kaip Trussardi Uomo, Gucci Intense Oud ir Le Mâle Terrible. Apie jo sukurtus Versace Eros rašiau kažkada DELFI: „Užkalnis ryžosi išbandyti erotikos kvapą“.
Šis kvapas, prieš dvylika metų paleistas apyvarton, kvepia labai masiniu vidutiniu lygiu. Taip prieš dešimt metų kvepėjo visos parduotuvės Vakaruose. Tai yra mediena su prieskoniais, bet beveik be fantazijos.
Kvapas atsiveria kiparisu ir bergamote (kurgi be jos), kiek nudžiūvus, atsiranda tabakas, bet toks labiau peleninės tabakas, surištas su jazminais. Sakykim, kambaryje buvo neiškratyta peleninė, ir ją papurškė oro gaivikliu. Galutinis nudžiūvimas saldokas, čia pačiulis, ir toks gana sintetinis, nedrąsus, oda ir kažkiek smilkalų. Tai yra kvapas žmonėms, kurie nori būti kaip visi.
Kvepalai neblogai parduodami, tačiau niekada nepataiko į jokio žmogaus asmeninius dešimtukus, kritikai rodo nykščius žemyn, nes tai unifikacijos ir nuobodžios lygios kokybės kvapas. Iš tiesų, jis yra kaip vidutinis influenceris: gerai atrodo iš išorės (sakiau, kad čia ne apie mane), o viduje – nieko. Liūdna. Pasauliui nereikėjo dar vienų kvepalų apie nieką.