Šiandien kalbėsime apie kvepalus iš Vokietijos mados namų, kurie iš manęs daug karčių žodžių sulaukė. Hugo Boss gamino daug skubotų versijų, nieko naujo neatnešusių, ir beviltiškai pasenusių ir nusidėvėjusių praeities šmėklų, ir perdėm anoniminio kvapo apie nieką, Hugo Boss – Hugo („šių Hugo Boss kvepalų reklama buvo viena labiausiai pykinančių: to meto stiliumi buvo reklamuojami, rodant savim patenkintus urbanistiškai madingus šiknius, kurių plaukuose buvo daugiau lako negu kaukolėse – smegenų; maža to, reklamą įgarsino pietų Anglijos grafysčių aplink Londoną akcentu, kuriuo kalbėjo ir kalba vadybininkėliai ir maroziukai, tokie anglų budulėliai, dar vadinami chavs arba townies“, daugiau ČIA). Tačiau buvo ir mėlynųjų Kalėdų nuotaikos kvapų su didžiule energija, kuria kvepėjau tada, kai dar mylėjau Lietuvą (daugiau ČIA), ir buvo ši naujųjų laikų klasika: Hugo Boss Bottled – tiesiog Hugo Boss „išpilstyta į butelius“.
Šiuose kvepaluose yra visiems laikams įtvirtinta geriausia įsivaizduojama obuolio interpretacija – panašiai, kaip mano neseniai aprašytuose Terre d'Hermès („apie šį kvapą rašiau dar tada, kai buvau jaunas ir gražus“, daugiau ČIA) yra sumaišytas apelsinas su dyzelinu, ir iš mišinio užaugo erotinės fantazijos kodas.
Boss Bottled buvo sukurti 1998 metais prancūzės Annick Menardo, kurios žinomiausias kūrinys yra „moteriškieji“ (nors moteriškų kvapų nebūna) Acqua di Gio – Giorgio Armani (aš rašiau apie vyrų versiją ČIA), ir kuri kūrė kvepalus ir Diesel, ir Jaïpur, ir Le Labo, ir Givenchy.
Kvapas atsiveria obuoliais, bergamote ir trupučiu cinamono (tiesiog gastronomiškai priderinto prie obuolių – juk kepti obuoliai nuo seno su cinamonu), ir kvapo širdyje trumpam suvirpa gvazdikėliai ir snaputis (tokia gėlė), ir dar medetka – tokia vaistinės užuomina. Ir, galiausiai, pagrindas iš kvapaus medžio – čia ir kedras, ir sandalmedis, ir alyvmedžio pjuvenos, ir vetyveris, kuris, kaip prisimenate, simbolizuoja brangų muilą.
Kvapas yra būtent apie tuos laikus, apie 1998, apie tūkstantmečio lūžį ir gausius medžio kvapus, kurie pakeitė pabodusią ambrą, toksinius ir narkotinius, beribius pačiulius, tabaką ir begalines kvapių gėlių puokštes iš 1980-ųjų. Taip kvepėjo pasaulis, kai man buvo trisdešimt. Ne pati blogiausia gyvenimo versija.