Užkalnis. Kvepalai, kuriuos amerikiečiai vadino milijonieriaus kvapu

Štai kvepalai, kurie yra praktiškai laisvos Lietuvos bendraamžiai. 1991 metais sukurti Herrera for Men iš mados namų Carolina Herrera palaiko vieną dažniausiai girdimų miesto legendų ir bobučių pasakų: kad klasikinius kvepalus pagadino ir dabar jie nebe tokie, kaip buvo.

Pagrindo, žinoma, yra tiek pat, kiek ir pagyvenusių asmenų kalbėjime apie tai, kad šiais laikais jaunimas nebe tas (visi tik į telefonus sulindę, knygų nebeskaito), maistas nebėra skanus, žiemos nebėra šaltos, filmai nebegražūs, aktoriai nebe tokie talentingi ir, aišku, muzika dabar vien triukšmas.

Pirmoji priežastis, kodėl žmonės mano, kad anksčiau kvepalai kvepėjo kitaip. Ne kvepalai pakito, o žmonių kvapo suvokimas, kas yra labai natūralu, nes metams bėgant, žmonės įgauna įvairesnių organoleptinių ir olfaktorinių patirčių, aplanko daugiau įvairių pasaulio vietų, susijusių su kitokiomis kvapų gamomis, ir pati uoslė transformuojasi. Be to, kvapo kūrimas yra labai sudėtingas procesas, ir jo kaitaliojimas būtų visiškai betikslė ir rizikinga išlaida: niekas negadina to, kas veikia.

Kalbant apie lietuviškas (arba tiesiog Rytų Europos tautų) nesąmones ir pasakas apie kvepalus, jums (ir man) yra tekę girdėti, kad į ne tokias turtingas Europos šalis veža pablogintas kvepalų formuluotes, o štai Niujorke ar Paryžiuje tai ten tikri dalykai. Kadangi kvapios esencijos kaina flakone sudaro ne daugiau trijų procentų nuo bendros pardavimo kainos (žymiai daugiau pasiima mažmenininkas ir reklamuotojai, o taip pat flakonų gamintojai), kvapo pabloginimas ar suprastinimas ir atskiras pilstymas ir pakavimas kainuotų dešimtis kartų brangiau, negu teorinis kelių centų sutaupymas.