Kouros kvepalai iš mados namų Yves Saint Laurent yra senamadiški, bet ne tik. Ne apie tai šitas straipsnis. Senamadiškų, kirpyklinių kvepalų rinkoje nemažai, ir jie gyvens, kol būsime mes, dabartiniai diedai, kurie vertina senojo, politiškai nekorektiško pasaulio džiaugsmus. Apie kai kuriuos jų jau rašiau DELFI, net jei ir ne visada labai girdamas: Boss Number One (kuriame sovietų nostalgija, sintetiniai marškiniai ir prišlapinta požeminė perėja (Užkalnis. Norite kvepėti pašalpomis, sovietų nostalgija ir požemine perėja?), arba 1955-ųjų Chanel Pour Monsieur, kuriame mano lytinės orientacijos kodas (Užkalnis: kuo kvepia mano lytinė orientacija?).
Tačiau tik apie Kouros kalbama, kad jie kvepia gyvuliškai. Juose yra brutalumo ir primityvios jėgos, kuri šiais laikais jau priimama kaip nekorektiška. Kvepalai sukurti 1981 metais ir šiandien atrodo importuoti iš kito tūkstantmečio (taip ir yra).
Nėra kvapo, kurio labiau bijotų nupiepęs miesto hispteriukas su laiškanešio krepšiu per petį, karoliukų apyrange, ožio barzdele, į kurią irgi įnerta įvairiaspalvių karoliukų, trūkčiojančiu laibu balsu ir nusmukusiom kelnytėm. Galimai nuo šito kvapo minėtasis hipsteriukas nugriūtų nuo savo elektrinio paspirtuko ir sukultų išmanųjį laikrodėlį su ekologiško bambuko apyranke. Nebijokit, jis nesusižeis: svorio jis kaip plunksnelė, tik lengvai barkštels, kaip numestas kartoninis puodelis.
Kouros lietuviškai yra kūras, tai yra, antikinės Graikijos pavienė skulptūra, vaizduojanti nuogą jaunuolį, stovintį nuleistomis rankomis, statiškai ir tiesiai, kaip kolona. Net ir kvepalų flakonas padarytas, kaip graikų kolona - dar ta primityvi, ankstyva, be paraitymų. Ir jis baltas, kaip marmuras, nepermatomas.
Kvapą kūrė prancūzas Pierre Bourdon, kuriam galėtų pastatyti paminklą vien jau už jo revoliucinius kvepalus Davidoff Cool Water (apie juos rašiau čia, dar ir girdamasis, kad iš visko moku uždirbti pinigus: https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-as-sugebu-is-visko-grezti-sunkti-ir-ismusineti-pinigus.d?id=82924697). Jeigu žmogus sugeba sukurti šalto vandens kvapą, kai šaltas vanduo iš tikrųjų niekuo nekvepia, tai kodėl jis negalėtų sukurti kvapo, kuris, pasak vieno aprašymo, primena prakaituotas gladiatoriaus trumpikes. Arba, kadangi gladiatoriai tais laikais nenešiojo nei Tommy Hilfiger, nei Calvin Klein apatinio trikotažo, ten buvo tik prakaituotus lyties organus slepiantis skuduras, prisigėręs, sakykim taip, gyvulinių romėnų kario kvapų. Nežinau, ar po šio aprašymo suskubsite pirkti šiuos kvepalus, bet nepamirškite: milijonai žmonių per keturis dešimtmečius jų nusipirko, ir tebėra gyvi.
Kvapas atsiveria žolėmis ir vos užčiuopiamu citrusu, paskui ten atsiranda ištisa audra gėlių - ir jazminai, ir kardeliai, ir gvazdikai, kaip per kokią kovo 8-ąją, ir galiausiai viskas nudžiūva į skandalingą bazinių natų mišinį: ir smilkalai, ir kerpės, ir narkotikų dūmeliu trenkiantys žiaurūs pačiuliai, ir oda, ir gyvuliškas, arklio ir žmogaus prakaitu atsiduodantis muskusas, ir oda, ir salsvos tonkos pupelės (kurių saldumas irgi prisideda prie kūniško šleikštulio), ir goslus muilo vetyveris, dar auksabarzdžiu vadinamas.
Kažkada klausimuose, atsiųstuose po paskaitos manęs viena moteris klausė, o koks yra sekso kvapas, tai šitas yra vienas iš jų. Tiksliau, vienas iš sekso kvapų (galėčiau dar kelis paminėti, bet čia gal kitą kartą).
Šis kvapas yra priimtinas tik trumpam ir vargu ar kas nors norės taip kvepėti kasdien biure, nebent tame biure vyksta tokie dalykai, apie kuriuos man čia nepatogu rašyti. Čia ir prakaituoti drabužiai, ir lipnus, prakaituotas kūnas, ir seilės ir kitokie kūno skysčiai: viskas persipynę, susimaišę kvapai, baisiuose akorduose gaudžiančios primityvios natos ir ne tyras jausmas, o purvina aistra kur nors Viduramžių vienuolyne, aidint grigališkajam choralui, kai gašlūs vienuoliai ne Dievui tarnauja, o kūno geidulius tenkina su tvirtai nuaugusiomis gretimo kaimo sodietėmis, kurios atsiduoda už maistą, nes jų kaime badas, o vienuolyne visko gausu. Tai kvepalai, primenantys ne susižavėjimą, o gyvulišką aistrą. Pirkite, jei išdrįsite.