Kai kurie jau pastebėjote, kad šiuo metu gyvenu su drauge Italijoje, ir todėl šeštadienio kvepalų apžvalga itin vietoje ir laiku. Šios dienos kvepalai labai į temą: garsus italų prekės ženklas, pavadinti itališkai, gaminti Italijoje ir savo stiliumi visiška senamadiškos Italijos išraiška, net ne bet kokia Italija, o šalies pietūs. Tik pirkti ne Italijoje: į kolekciją nusipirkau Lietuvoje, bet atsivežiau su savimi, nes jie man labai tiko prie nuotaikos – ruduo, Kalėdų laukimas, o tuo tarpu šilta jūra ir kaitri Apulijos saulė (po poros savaičių važiuosime dar piečiau, į Palermą – ten išsinuomojome namelį, kad iki maksimumo sugautume visą pietietišką džiaugsmą).
Šios dienos kvepalai yra „Colonia Ebano Eau de Cologne Concentree“ iš mano labai mėgstamo parfumerijos gamintojo, „Acqua di Parma“ (Parmos vanduo). Portale DELFI apie juos rašiau jau keletą kartų, ir apie nuostabų Amalfio figų kvapą („Kuo kvepia emigrantas?“), ir apie odekolono esenciją, jo širdį, nebijančią nei laiko, nei kainos. Tai vis prabangios kompozicijos, bet Italijoje man patinka, kaip prisimenate, net labai paprasti odekolonai - prieš dvejus metus, irgi gyvendamas Italijoje, Abrucų kalnuose, rašiau apie vieną jų, „Proraso“ („Už 10 eurų kvepia visa Italija“).
„Colonia“, kaip suprantate, yra itališkai odekolonas (ne kolonija, kaip kai kam gali pasirodyti, ir juo labiau ne pataisos darbų kolonija) – tai Kelno miesto pavadinimas Vokietijoje, iš kurio kilo Kelno vanduo, „Eau de Cologne“ (prancūzų kalba), pirmasis odekolonas „4711 Echt Kölnish Wasser“, kuris parduodamas ligi šiol (štai ką rašiau apie juos).
„Ebano“ itališkai yra juodmedis, tas pats, kas angliškai „ebony“ – ir tikrai, kvapas turi labai ryškiai afrikietišką, arabišką veidą. Prie ko čia Italija? Žinoma, kad prie visko: ypač pietų Italijoje labai gili šiaurės Afrikos arabų tradicija, nuo gyvenamųjų namų architektūros, su vidaus kiemeliais, kaip Maroke (viename tokių dabar ir gyvename), iki maisto (pasta, figos ir Sicilijos bei Kalabrijos saldėsiai yra arabų kažkada atvežti).
Kvepalai viršuje atsidaro bergamote ir petigrenu (karčiojo apelsinmedžio šakų ir lapų esencija), bet tas citrusas greitai pasitraukia, kaip atodūsis, ir įplaukia, kaip kaitros gūsis, išėjus į lauką iš vėsių namų, prabangus ir lyg klostėmis judantis juodmedis ir rausvieji pipirai, suteikiantys to arabiško prieskoniškumo.
Bazėje – sunkūs, narkotiniai, kaip hipio suktinės dūmelis, pačiuliai, labai italų parfumerių mėgiama indiškoji muilinoji žolė vetyveris, ir, žinoma, medus. Kaipgi be medaus. Gausus medaus naudojimas – irgi atvežta iš Afrikos tradicija. Čia, pietų Italijoje, žydinčios pievos kvepia medumi ir kaitra net spalio mėnesį.
Vienas mano kolega apžvalgininkas parašė, kad tai kaip garsieji 1978 metų itališki kvepalai „Azzaro pour Homme“ (apie juos niekaip neprisiruošiu jums parašyti), tik užlieti medumi, ir tai labai tiksli idėja. Sutinku. Ta pati super-itališka prabanga, tos pačios nesaikingos baroko formos, skulptūros, šešėliai, tiršta kava mažyčiuose puodeliuose, karštis, įkaitę grindinio akmenys, motoroleris ir linksmos senolės, besišnekučiuojančios po bažnyčios, picos krosnies kaitra, baziliko ir rozmarino kvapai prie namų.
Pagaliau kvapas tiems, kas nori gyventi nesaikingai. Nekenčiu saiko, nekenčiu balanso gyvenime ir nenoriu riboti savęs: jei jaučiatės panašiai, šis kvapas atlieps jūsų vidiniam monstrui.