Todėl ir kvepalus šiandien aprašinėsiu angliškus: mano pasirinktas kvapas iš legendinės, epinės, daugel tūkstančių kainavusios ir didžiausios Lietuvoje privačios kvepalų kolekcijos yra odekolonas Jo Malone – English Oak & Redcurrant (angliškas ąžuolas ir raudonieji serbentai).
Esu jau pasakojęs, kad Anglijos įtaka yra didesnė, negu daug kam atrodo: pavyzdžiui, geriausi Prancūzijos vynų ūkiai Bordo regione atsirado tik todėl, kad buvo didžiulė ir turtinga Britanijos rinka, kuri buvo pasiruošusi mokėti už puikiausią kokybę, kokios patiems prancūzų valstiečiams šimtą metų nereikėjo, šampaną nesaldų gaminti daugiau kaip prieš šimtą metų išreikalavo Anglijos aristokratai (anksčiau visi net ir Paryžiuje liurlino sirupėlį, tokį muskatinį birzgalą, kaip Lietuvos provincijos auksadantės ponios, užsigėrinėjančios juo tortą „Puriena” ir žiūrinčios filmą “Likimo ironija, arba po pirties”), ir anglai gamino brangiausius ir rafinuočiausius kvepalus: prancūziškais kvepalais seniau purkšdavosi Eliziejaus laukų prostitutės, o turtingiems ir išrankiems žmonėms buvo angliškas odekolonas.
Ten buvo istorija apie bronzos, medžio ir odos kvapą. Kadangi jau ten vieną sykį paaiškinau, ką reiškia pavadinimas ir kaip jo nereikia suprasti, tai ne griekas ir pakartoti: „(skamba lietuviams kaip kažkieno malonė, bet tai čia jau provincialaus mūsų supratimo ir kaimietiško humoro dalis, lietuviai išgirsta kokį nors žodį, kuris jiems panašus į lietuvišką, ir jau ha ha, griūk negyvas – kaip, pavyzdžiui, buvo Guantanamera, tokia ispaniška daina apie merginą iš Guantanamo Kuboje, lietuviai sugalvojo „vantų nebėra“, ir visiems buvo labai juokinga, beveik kaip nuo Montego Bay ir santechniku aš dirbau Ukmergėj; tiesa sakant, anglams irgi taip užveža, ABBA daina Chiquitita jiems girdėjosi kaip Chicken Tikka, toks vištienos patiekalas iš indiško restorano”.
“Angliškas ąžuolas” šiandien aprašomame kvape tuojau pat pakvimpa būtent medžiu – kartu kvepia rūgštus, neprisirpęs mandarinas – toks, kurį kažkas ėmėsi lupti, dar nesulaukęs Kalėdų, toks, kuris turi dar pasirpti, ir tie raudonieji serbentai. Raudonųjų serbentų kvapas kvepaluose sutinkamas itin retai, parfumerijoje dažniau pasitaiko juodieji serbentai (juodųjų serbentų sutraiškytų lapų kvapas jaučiamas ir Cabernet Sauvignon vynuogių vyne, tai vienas lengviausiai atpažįstamų vyno aromatų, sakau jums, kaip specialistas).
Medis šiuose kvepaluose yra kiek kitoks, negu esame įpratę, sakykim, amerikietiškoje parfumerijoje, kuri labai mėgsta kedrą ir šilkinį, glostantį sandalmedį – ąžuolas čia kiek padegintas, pasvilintas, kaip iš naujos vyno statinės vidaus. Tai labiau kaimiškas ąžuolas, primenantis ne tiek biblioteką, kiek ūkinius pastatus, girgždančias senas duris, o gal net ir senos bažnyčios suolus kur nors šiaurės Anglijos kaime, ir labai tinka prie žiemos ir sniego nuotaikos, kuri užpylė Lietuvą šiomis dienomis: kur pažvelgsi, visur balta.
Kvapas nėra sudėtingas, tik paskui pasirodo dar ir rožė – tokia santūri, šiaurinė, o ilgai išliekantis baltasis muskusas, palaikantis ašinį ąžuolo kvapą, stebuklingu būdu neatrodo sintetinis, nors tikrai toks yra. Gal tai minėtasis mandarinas padaro šią magiją.
Kvapas, paleistas apyvarton 2017 metais, netapo labai populiariu Jo Malone parfumeriniame repertuare – gal todėl, kad jis toks santūrus ir tyliai balansuotas, kad daugumai žmonių pasirodė, jog jau kažką panašaus yra uostę, kad olfaktorinių spalvų derinys kažkur matytas, nors tikrai toks nėra, bet jo sustygavimas yra taip gerai sulydytas, kad atrodo, kaip ta melodija, kurią kompozitorius tik ką užrašė, ir jam jau atrodo, kad gal ji neoriginali, gal išgirsta ir pamiršta. Gaila, kad parfumerijos namai Jo Malone neskelbia savo naujų kūrėjų vardų po to, kai pati kūrėja pardavė savo firmą Estee Lauder gigantui (pati ponia Malone vėliau sukūrė naują parfumerijos liniją, „Jo Loves”, bet akivaizdžiai visos jos geros idėjos jau iššaudytos – naujieji kūriniai populiarumo nesulaukė). O šios ąžuolo, mandarino ir rožės kompozicijos autorius tikrai nusipelnytų būti paminėtas.