Jis daug kam patinka. Kitiems jis – atstumiantis elementas beveik bet kur ir bet kada, kaip man, pavyzdžiui, kokosai. Kokosų kvapo nemėgstu labiau, negu lietuviškų balandėlių arba giliai raudono burokinio vinegreto. Bet yra asmenų, kurie mėgsta balandėlius. Yra ir tokie, kurie juos valgo, lyg nebūtų rytdienos. Ir tap jų yra ir geri žmonės.
Dabar, kai vasara ir atostogų sezonas, ir aš esu kelių savaičių komandiruotėje Lietuvos pajūryje (gyvename Klaipėdoje), kartu su minėta „Delfi“ autore, visokia atostogų tematika tirštai klojasi prieš akis, lyg spalvingas paplūdimio rankšluostis. Štai perskaičiau neįtikėtinų faktų apie penius, ir sau sužinojau daug naujo sau. O štai kolega žurnalistas Ignas Krupavičius kontraversiškame poelgyje išsprogdino pilietiškumo bombą, kopose paauklėjęs nuogą moterį fotografavusį pimpaluotoją.
Čia nepradėsiu aiškintis, kodėl nuogalių paplūdimiai ir nuogų moterų maudynių teritorijos taip traukia kai kuriuos vyrus, nors lyg ir galėtų pasižiūrėti visko internete į valias. Jiems tai – kaip žvejyba ar grybavimas: žuvų gali nusipirkti prekybos centre, grybus pardavinėja turguje, bet kai kam, suprantate, reikia medžioklės elemento.
Žinoma, daugeliui jų reikėtų gal ir medikų dėmesio, bet aš pats nesu daktaras ir nesu teisėsaugininkas, todėl susilaikysiu nuo svarstymų.
Taigi, moterų paplūdimiai (mano vaikystėje vadinti moterų pliažais). Man jie – toks senamadiško gyvenimo simbolis: Palangos moterų pliaže sovietiniais laikais nelegaliai prekiaudavo visokioms deficitinėmis prekėmis, ir teisėsauga nelabai galėjo tai kontroliuoti, nes ne kiekvienas uniformuotas pareigūnas lengvai gali prieiti prie apsinuoginusios ir karingai nusiteikusios moters.
Svečiams iš Rusijos atrodė, kad liberalioje Lietuvoje („Pribaltikoje“) tie paplūdimiai, kaip ir pirmieji pažinčių skelbimai Latvijos laikraščiuose, buvo mūsų vakarietiškumo išraiška. Beveik Švedija ar Vokietija.
Kaip tai susiję su kvepalais? Italų gamintojo Acqua di Parma kvapas Magnolia Nobile (kilnioji magnolija) yra pavyzdys, kaip galima iš vienos natos padaryti ištisą kvapo profilį. Kažkada, 1985 metais, Christian Dior mados namų moteriški kvepalai Poison buvo grynos gervuogės ir slyvos (sudėtinga kompozicija, bet visi užuosdavo tik tas uogas, o ne palaikančius elementus).
Čia, šitame kūrinyje, magnolija, tokia salsvo ir medinio kvapo gėlė, groja ne tik pirmuoju smuiku, bet visais smuikais. Tiesiog vieno kvapo orkestras, meistriškai sulydytas – bet labai daug kam tai atrodys, kaip laiškas iš praeities, nes taip kvepėdavo moterys ne tais 2009 metais, kai kvepalai buvo sukurti, o dar žymiai anksčiau. Gal kokiais 1980-aisiais.
Prie panašių praeities kvapų meistrai vis grįžta: esu rašęs apie Elenya White iš L’Adone, kuris yra visiška mano paauglystės laikų moteriškų Tiffany kvepalų imitacija, ten viskas apie tuberozą, meksikietišką gėlę („Užkalnis: rašau apie moteriškus kvepalus, nes vyriškus visus išragavau“).
Šį kvapą, Magnolia Nobile, sukūrė mano mėgstamas meistras Antoine Maisondieu (sukūręs Montblanc Explorer – „Užkalnis. Kvepiu, kaip rašytojas. Nes esu rašytojas“) ir genialų Monocle Hinoki („Užkalnis: kvepiu kaip japoniška medžio vonia“). Vis laukiu nusipirkti jo žiauriai keistai pavadintus kvepalus Fat Electrician (storasis elektrikas) iš Etat Libre d’Orange (smilkalų ir saldumynų keistas mišinys, kuris tikrai daugelį išves iš proto).
Kvapas Magnolia Nobile prasideda bergamote ir citrina, ir širdyje be galo stipri, net lipni, magnolija – akcentuota rožėmis ir jazminų saldumu, o bazėje viską fiksuoja vetyveris, pačiulio egzotinis dūmelis, smilkalai ir lašelis vanilės.
Kaip bepasuksi, tai – ne paauglės kvapas, jame nedaug žaismingumo, bet vis tiek labai moteriškas, ir bus tikrai nedaug vyrų, kurie jį pasirinks. Tačiau, jei prisiliesite prie jo ir suprasite, kad jis jums prie širdies, kad kelia prisiminimus, kad jaukiai nugula – kaip delne nugula verslo klasės lėktuvo bilietas ar brangaus viešbučio kambario raktas, tikrai nepasigailėsite, išleidę apie pusantro šimto eurų.