Užkalnis: mano naivios jaunystės kvapas

Ak, tie romantiški laikai, 1994 metai – sproginėja komerciniai kioskai ir reketininkai padeginėja parduotuves, restoranuose vis kas nors šaudosi, merginos puošiasi leopardinėm tympom, kurias perka iš tų pačių komercinių parduotuvių, kuriose šokoladas, kola, itališki likeriai, prezervatyvai ir vytinta žuvis, vadinama „vobla“ – viskas, ko reikia geram savaitgaliui gamtoje (nežinau, gal todėl pradėjau apie gamtą rašyti, kad dabar esu, žinote, savo garsiojoje sodyboje, kepsninėje rūkosi šonkauliai, ir gyvenimas toks, kad geriau jau bus tik Italija ir Kalifornija, bet viskam savas laikas). Didelių galimybių, 76-ojo benzino, vagiamų valytuvų ir beribių galimybių laikas. Paskutiniai mano metai Lietuvoje, prieš išvykstant ilgalaikėn komandiruotėn į Britaniją, o komandiruotė užsitęsė šešiolika metų.

Iš būtent tų laikų ateina kvepalai, pagaminti Ispanijos parfumerijos giganto Puig, labai vasariniai, ir jau tapę istorija – nors vis dar esantys rinkoje, ir jų galima nusipirkti nebrangiai: nė dvidešimties eurų nekainuoja Lietuvoje. Kvepalai vadinasi Aqua Quorum ir yra mėlyname buteliuke su geltonu kamščiu (šiandien sakyčiau – mums draugiškos Ukrainos garbei, bet, be abejo, tai tik sutapimas).

Paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio vidurys buvo tas laikas, kai visi metėsi prie gaivių jūrinių aromatų. Žmonės nuvargo nuo agresyvaus, brutalaus prieskonių, tabako ir odos siautėjimo. Apie vienus tokių esu rašęs DELFI („Užkalnis išbandė kvepalus, kainavusius 1000 dolerių“), Red for Men, Giorgio Beverly Hills.

Jūrinę gaivą atnešė genialūs revoliucionieriai Davidoff Cool Water, kvepėję vėsiu vandeniu, arba ligi šiol aktualūs Calvin Klein Eternity for Men, keliantys man nepadorias mintis. Bet maža kas man kelia nepadorias mintis, rašytojo protas ir fantazija taip surėdyti.

Senieji kvepalai Quorum buvo tokie galingai senamadiški, kad jais pasikvėpinus, kambaryje pradėdavo vysti augalai ir luptis tapetai – tabakas, oda, sena kirpykla – o jaunimui reikėjo jau kažko kito, todėl buvo sukurti šie gaivūs ir jūriniai, o flakono melsvumas turėjo pabrėžti jų šaltą švarą. Jų flakonas įdomus tuo, kad gamintojas pažymėtas ne ant kokio lipduko, o tiesiog stikle atspaustas: „PAGAMINTA ISPANIJOJE. ANTONIO PUIG S.A. BARSELONA“

Kvapas atsiveria levandomis ir greipfrutais, o dar ir frezijų žiedais, ir nudžiūva į sausą samanų ir kerpių, o gal ir seno ąžuolo pagrindą, kuris, tačiau, visai nedominuoja, o leidžia tai melsvai ir žalsvai gaivai kibirkščiuoti saulėje.

Kai kurie kritikai sako, kad kvapas per paprastas, linijinis, ir primena muilą arba net vonios kambario gaiviklį, tačiau aš nesutiksiu – balansas labai švarus, ir juk nėra nieko blogo muilo dvelksme. Man tai vasara kaime, prie ežero, vasarnamio terasoje atsigaunant nuo miesto tempo ir jaučiant ant odos saulę ir paskui ežero vandens gaivą; taip kvepia vėjas ir gera nuotaika. Labai neprastos kvapnios sultys. Jei norite būti kažkuo panašus į jauną Užkalnį, labai nesuklysite, pasirinkę šį aromatą.