Lygiai taip pat aš galiu degustuoti nors kebabus, nors kotletus, nors burgerius iš vagonėlio, vis tiek būsiu geriausias maisto degustuotojas, vertintojas, kritikas ir ekspertas šalyje ir turbūt rytų Europoje. Tikras menininkas niekada nenukenčia, susidūręs su pigiu gyvenimu ir su paprastų žmonių kasdienybe.
Kodėl aš buvau nuėjęs į Halės turgavietę Vilniuje? Dabar jau jums nepasakysiu. Gal man reikėjo dešros, gal pomidorų, o gal leopardinių tympų ir rožinio megztinio, nes norėjau važiuoti į Palangą pasižmonėti? Kas dabar sužinos.
Tačiau kiekvieną kartą, kai ateinu į Halės turgų, ieškau ne tik voveraičių ir rudmėsių, bet žiūriu ir ką parduoda pigių (labai pigių) kvepalų pardavėjai. Ten kvepalai tokie pigūs, kad dažniausiai jų net uostyti neduoda. Pasižiūri į etiketę ir perki. Ir ten yra visko – pradedant nuo latviškų kvepalų iš Rygos fabriko „Dzintars“, kuris sovietiniais laikais gamino tai, kas buvo vadinama kvepalais, ir šiais laikais gamina tai, ko niekas kvepalais net nevadina (odekolonas „Komandors“ gerai tinka, jeigu reikia dezinfekuoti žaizdą po vabzdžio įkandimo, ir kiti vabzdžiai nebeatskrenda, nes jiems labai smirdi). Ten yra ir sovietinės receptūros „Šipr“, odekolonas, kuris gerai tinka ir šventiniam stalui, ir pusryčiams, ir net po skutimosi (ne, tiesą sakant, jis nėra blogas, net visai smagus, tik jo nereikia gerti). Ir dar ten yra žinomų kvepalų tolimos imitacijos – Oramani, Gukki, Čiolčė & Banana, ir originalių kvepalų gamintojai dėl jų nesijaudina, nes tie šlamšteliai tiek toli nuo to, ką jie ketina imituoti, kad rinkoje nėra net jokio interesų konflikto.
Ir dar yra visokių kvepalų, apie kuriuos net nežinai, iš kur jie, kam jie skirti, ir kas juos sukūrė ir gamina.
Šie kvepalai, kuriuos nusipirkau, yra neaiškaus gamintojo, tik ant dugno parašyta, kad jie pagaminti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ir taip pat parašyta „Tik išoriniam naudojimui“ (angliškai parašyta, bet aš neturiu problemų suprasti angliškai, nes tą kalbą moku geriau, negu lietuvių). Čia reiškia, kad purkštis ant savęs, o ne gerti. Jie vadinasi „Private Royal Oud“, suprask, privatus karališko ūdo (smilkalinio medžio) variantas. Kodėl privatus? Gerai skamba toks žodis, štai kodėl. Kiekvienas, nusipirkęs vieną iš 100 tūkstančio šių kvepalų buteliukų, gali jaustis, kad jie gaminti specialiai jam, ypač kad dangtelis aukso spalvos ir etiketė yra auksinis veidrodėlis. Kaina? Iš manęs paprašė penkiolikos eurų. Jei jūs rengiatės ir atrodote geriau už mane, galimas daiktas, paprašys dvidešimties, nes manys, kad galite sau daugiau leisti.
Ieškojau, kiek jie kainuoja pasaulyje, ir radau, kad jų yra pirkti Nigerijoje, kur jie siūlomi už 10 tūkstančių Nigerijos nairų, kas atitinka 24,74 EUR. Pagaliau radau kažką, kas Vilniuje kainuoja pigiau, negu Afrikoje.
Ūdas, šventasis karalių medis, buvo naudojamas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje kvapams šimtmečiais, nepaisant savo nežmoniškos kainos. Dabar ūdą moka gaminti sintetinį, ir aš žinau, kad čia yra sintetinis variantas (kitaip tokia kaina nebūtų). Tai vienas madingiausių kvapų, dabar jau tapęs kvapų grupe, žmonės net ir Lietuvoje puolė juo džiaugtis, ir kiekvienas didysis gamintojas, kiekvieni mados namai yra paruošę ką nors šia tema. Vieni geriau, kiti paprasčiau. Vieni veikia ir yra sukonstruoti sudėtingu būdu, kiti turi paprastus neišnaikinamus smilkalus, kurie prilimpa prie odos ir neatstoja.
Kuo kvepia penkiolikos eurų kvepalai iš Halės turgavietės Vilniuje?
Kvapas prasideda nuo rožės (net nebandykite manyti, kad rožė yra moteriškų kvepalų sudėtis, kada nors aš jums parašysiu, pavyzdžiui, apie vyriškus Ungaro III Pour Homme, kurie tiesiog sproginėja rožėmis), taip pat čia yra ir brutalesnių ir sūresnių, nei ūdas, smilkalų, ir dar muskato riešuto, kuris visai lengvutis, tačiau pasirūpina, kad nebūtų per saldu.
Toliau – hipiški, kiek marihuana dvelkiantys pačiuliai ir vėl smilkalų sakai, ir tada jau ūdas, su vos juntamu, bet ilgai liekančiu medžiu, sandalmedžiu ir muskusu. Gal net yra ir vanilės, bet, skirtingai nuo įvairių marozų ir budulių kvepalų, čia vanilė visiškai neatrodo nei lipni, nei sirupu dusinanti.
Tai Artimųjų Rytų kvapas, tai – Dubajaus aukso ir papuošalų parduotuvės, puikių viešbučių apmušalai, minkšti patalai ir raudonmedžio baldai, vonios kambariai, padabinti marmuru ir Persijos įlankos vaizdas pro langus. Tai yra aromatas šalies, kurioje, jei esi sėkmingas, tai iš tavęs matosi, kad esi sėkmingas, ir kur kuklumas nėra vienas iš dalykų, kurie yra skatinami. Taip, tai kraštai, kur gyvena veidmainystė, išdavystė ir kerštas, kaip gyvenimo instrumentai ir faktai. Tai pasaulio dalis, kur per šventąjį Ramadano mėnesį, kai musulmonai turi badauti ir valgyti ir gerti nusileidus saulei tik tiek, kiek reikia, kad palaikytų gyvybę, stalai būna nukrauti pačiu prabangiausiu maistu, paplūdimiuose didžiulės puotos palapinėse, ir viskas gerai, nes jeigu palapinėje, tai Dievas nemato. Čia ne aš sugalvojau tokį pasiteisinimą – patys arabai man taip pasakojo.
Uostau dar ir dar, ir negaliu patikėti, kad mokėjau tik penkiolika eurų. Gal tai ir nėra pati tvariausia ir pati subtiliausia rytietiška prabanga, bet vis tiek, labai kietai sukaltas aromatas su didžiuliu potencialu. Labai rekomenduoju. Jeigu pirksite, pasakykite tam turgaus prekiautojui, kad čia po mano rekomendacijos nusipirkote, ir gal jis man kitą kartą parduos ką nors dar su nuolaida. Nors negali žinoti. Be to, nesu tikras, ar jis žino mano vardą.