Užkalnis. Taip kvepia elitinis viešnamis Japonijoje

Svajonės apie nuodėmių arba malonumų namus su kūniškos meilės deivėmis yra vienodai būdingos daugeliui tautų, bet tik japonai nedaro iš to didelio triukšmo ir nemoralizuoja.

Gal taip ir geriau, negu neva dvasingi sovietinės Lietuvos žmonės, užaugę prie Justino Marcinkevičiaus poezijos, važiuodami į Paryžių pirmiausiai skubėjo į Place Pigalle, pažiūrėti prostitučių, guminių pimpalų parduotuvių, sekso šou ir nusifotografuoti prie Sexodrome („Pramogų centras suaugusiems“ su sauna, hamamu, spa, striptizu, burbulinėm voniom, nepadoriom prekėm ir pornografijos knygynu, aplankykite: 23 Boulevard de Clichy, dešimties procentų nuolaida su kodu UZKALNIS69). Tie lietuviai iš pirmųjų kelionių į užsienį vežėsi suvenyrinius pimpalo formos kamščiatraukius ir nuvykę gydytis į Druskininkus tratino poilsiaujančias liaudies ūkio darbuotojas, kurios gydė ne tik sąnarius, bet ir kitas vietas.

Japonijoje viskas yra kitaip: garsiosios Kioto geišos yra per brangios ir pe rdaug išsilavinusios šiaip čiupinėjimui, ir jas leidžia sau tik labai turtingi žmonės, užtat sekso darbininkės yra legalios ir į jas amoraliai nežiūrima. Svarbu tik į namus nesivedžioti. Prostitucija už pinigus draudžiama tik tarp nepažįstamų žmonių (bet jeigu su darbuotoja susipažįsti, tada viskas gerai), ir tai tik kai kuriais atvejais (oraliniai, analiniai ir rankdarbių džiaugsmai nesiskaito). Jeigu prie viešnamio yra maitinimo įstaiga ir darbuotoja neima pinigų už seksą, o restoranas įskaičiuoja atsipalaidavimą į vakarienės kainą – tada viskas tvarkoje.