Užkalnis uosto moteriškus kvepalus: taip kvepėjo elito mamos ir močiutės

Kodėl elito? Todėl, kad šie kvepalai, sukurti 1966 metais, tai yra, beveik prieš šešis dešimtmečius, nuostabiais mados, polėkio ir jaunimo laikais, nebuvo prieinami už geležinės uždangos niekam, išskyrus tuos, kas galėjo apsipirkti dolerinėse parduotuvėse (o dolerių turėjo tik labai aukštas elitas, arba tie, pas ką atvažiuodavo giminės iš Amerikos, ir juos galima buvo apskabyti).

Prancūziški kvepalai, kuriais šiek tiek prekiavo sovietyne, buvo tik Climat iš Lancome, bet kadangi jų galima buvo nusipirkti (dažniausiai Egipte pagamintą versiją, papigintą Egipto rinkai), tai jie prestižo savyje neturėjo.

Tačiau kvepalai Fidji (taip prancūziškai rašoma Fidži) buvo tokia siekiamybė, kad šakės. Juos reklamavo ano meto grožio ikonos ir jie atspindėjo tų nekaltų ir naivių laikų supratimą apie egzotines atostogas prancūziškoje Polinezijoje. Ten ir dabar brangu nuvykti, o anais laikais tai buvo visiškos turtuomenės retas malomumas.

Tai kvapas buvo sukurtas praeities parfumerės Josephine Catapano parfumerijos namams Guy Laroche. Apie labai populiarius praeityje, bet su epocha pasenusius vyriškus kvepalus Drakkar Noir iš Guy Laroche rašiau DELFI: „Kvepalai juodi, kaip Užkalnio širdis, ir amžini, kaip jo knygos“