- Ar galite pirmiausia plačiau paaiškinti tai, ką veikiate jūs, kas ta navikų imunoterapija?
- Žmonėms, kurių organizme vėžio ląstelėms pavyko įveikti imuninės sistemos užkardą, tikslinga taikyti specialias gydomąsias (terapines) priemones, siekiant atkurti normalų imuninės sistemos gebėjimą kontroliuoti navikų augimą bei plitimą organizme. Šis vėžio gydymo būdas, kurio yra keletas tipų, ir vadinamas navikų imunoterapija. Jos tikslas yra perprogramuoti priešnavikinį imuninį atsaką iš vėžį „pripažįstančios“ (tolerogeninės) būsenos į vėžį kontroliuojančią (imunogeninę) būseną.
Navikų imunoterapija yra vienas iš organizmui priimtiniausių (fiziologiškiausių) vėžio gydymo būdų, nes, subalansuodama vėžio sutrikdytą imuninės sistemos veiklą, ji siekia atkurti natūralų organizmo gebėjimą kontroliuoti vėžio augimą.
Klasikiniai vėžio gydymo būdai (chirurginis, spindulinė terapija, chemoterapija) yra efektyvūs, tačiau jie pagrįsti agresvyiu išoriniu nefiziologiniu (organizmui „nepažįstamu“) poveikiu, kuris ne tik naikina vėžio ląsteles, bet neišvengiamai sutrikdo ir sveikų ląstelių, organų ar jų sistemų veiklą.
- Ar lengva pažinti vėžio ląsteles?
- Kol nesergama onkologine liga, t.y. kad ir ankstyviausios stadijos vėžiu, tol smulkių vėžio ląstelių sankaupėlių (vėžio mikrožidinių) neįmanoma pastebėti jokiais šiuolaikinės diagnostikos būdais.
Šias ląsteles būtų galima aptikti tik autopsijos metu detaliai tiriant konkretų organą. Tokiais atvejais pakitusios (mutavusios) vėžio ląstelės būna įsiterpusios tarp normalių ląstelių, sudarančių audinius ir organus. Apskritai, ląstelių suvėžėjimas nėra nieko stebuklingo – tai tiek vienas iš ląstelės atsakų į žalojančius veiksnius. Sutrikus kertiniams ląstelės savireguliacijos mechanizmams, ląstelė „suvėžėja“. Tai yra vienas iš ląstelės likimo kelių. Kol mūsų imuninis atsakas yra kompetetingas įveikti bet kada galinčias atsirasti vėžines ląsteles, tol vėžio (t.y. onkologinės ligos) neturime.
- Vis garsiau kalbama apie tai, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vėžio ir streso. Ar tai tiesa?
- Vien stresas vėžio nesukelia. Mūsų organizme yra toks organas – antinksčiai. Jų žievė gamina įvairius steroidinius hormonus – vieni iš jų yra gliukokortikoidai kortizolis (hidrokortizonas) ir kortikosteronas. Tai yra streso hormonai, kurie organizme įjungia adaptacinius mechanizmus – biocheminiame lygyje mobilizuoja organizmą, audinius, kad šie priimtų stresinę situaciją.
Tai taikytina tiek išoriniam stresui, tiek, pavyzdžiui, patiriamam infarkto metu. Pasitaiko, kad žmonėms po infarkto, pavyzdžiui, paūmėja ar net atsiveria skrandžio opa. Gliukokortikoidai, ypač hidrokortizonas yra labai stiprūs imunosupresoriai (slopina imuninės sistemos funkciją). Taigi, stresinių situacijų metu organizmas labai prislopina imuninį atsaką – slopina leukocitus, kurie kovoja ir su vėžiu. Tiesa, tyrimai rodo, kad jei stresas yra trumpalaikis, staigus, tai nespecifinio imuninio atsako komponentai pirmapradėje grandyje yra suaktyvinami. Tai reiškia, kad toks stresas mobilizuoja mūsų imunitetą. Vadinas, šiame scenarijuje dominuoja ne antinksčių žievės hormonų, o antinksčių šerdies išskiriamo adrenalino poveikis. Nespecifinio imuninio atsako aktyvinimas reiškia, kad organizmas nesigilina į preciziškumą, bet kovoja su bet kokiu pavojumi staigiai.
Todėl ir sakoma, kad kartkartėmis pajusti stresą nėra blogai. Tačiau kai prasideda lėtinis stresas ir organizme nuolatos būna padidėjęs minėtų gliukokortikoidų kiekis, tada organizmas ima slopinti ir nespecifinio imuniteto grandį. Bet svarbiausia, kad gerokai slopinamas ir specifinis (prieš konkrečią grėsmę, tarkim, prieš vėžį preciziškai nukreiptas) imuninis atsakas. Tai reiškia, kad lėtinis stresas prislopina visą imuninį atsaką.
Jei dar prisideda ir kiti rizikos veiksniai, tokie kaip paveldėtas polinkis, kancerogenų ekspozicija – vėžio susidarymo galimybė daug didesnė. Tol, kol imuninė sistema veikia normaliai, vėžio ląstelių atsirasti gali, tačiau vėžio ligos nebus.
- Kaip tai suprasti?
- Per gyvenimą, ypač didėjant žmogaus amžiui, palaipsniui kaupiantis įvairių žalingų veiksnių poveikiui ir jo sukeltoms genetinėms mutacijoms, organizme navikinių ląstelių gali susidaryti įvairiais laiko tarpsniais, tačiau dažniausiai imuninė sistema kontroliuoja jų veikla. Galimi du scenarijai. Pirma, imuninė sistema sunaikina navikines ląsteles nesukeldama jokių žalingų padarinių organizmui.
Visgi jei navikinės ląstelės yra piktybiškesnės ir agresyvesnės, imuninė sistema gali būti nepajėgi visiškai jų sunaikinti. Tokiu atveju tarp navikinių ląstelių ir imuninės sistemos komponentų nusistovi dinaminė pusiausvyra, t. y. piktybinės ląstelės nesunaikinamos, tačiau kontroliuojamos tiek, kad negali suformuoti kliniškai pasireiškiančio naviko – onkologinės ligos. Tokia pusiausvyra gali tęstis dešimtmečius ar net visą žmogaus gyvenimą.
- Man 26-eri. Gali būti, kad nors jaučiuosi visiškai sveika ir gyvenu ganėtinai sveikai, vis vien turiu suvėžėjusių ląstelių?
- Tokia galimybė yra, taip. Niekas tiksliai nežino, kada, kur ir kaip jos susidaro, tačiau faktas, kad „su amžiumi“ kai kurios ląstelės suvėžėja. Jei imuninė sistema normali, ji iškart sunaikina šias ląsteles mums nieko nė nežinant. Jei ląstelės piktesnės, jos priešinasi imuniteto poveikiui, įsivyrauja minėta pusiausvyra. Čia nuolat vyksta kova – kas ką nugalės – vėžys ar imunitetas. Šitos apgulties metu vėžio ląstelės kryptingai stengiasi įgyti mutacijų, kurios joms leistų išvengti imuniteto poveikio. Jeigu joms tai pavyksta, t. y. jei šios ląstelės išbalansuoja imuninį atsaką, priversdamos sistemą slopinti pačią save, tada mes turime trečią variantą – onkologinę ligą. Čia ir pasirodo streso vaidmuo, kuris silpnina imuninį atsaką. Jei dinaminės pusiausvyros metu pridėsime stresinį poveikį, pranašumą įgaus vėžinės ląstelės. Žinoma, yra tam tikrų situacijų, tokių kaip didelė radiacija, kurių metu iškart susidaro piktybinės ląstelės, kurios pralauš pusiausvyros stadiją ir iškart formuos vėžį. Visi vėžio ir imuninės sistemos sąveikos etapai bendrai vadinami trijų E koncepcija (ang. elimination, arba išnaikinimas, equilibrium, arba pusiausvyra, bei escape – vėžinių ląstelių ištrūkimas).
Amerikiečiai yra padarę vieną labai įdomų tyrimą. Jie autopsijų metu analizavo kelių tūkstančių vyrų, žuvusių avarijose, prostatas. Buvo pastebėta įdomi tendencija – vyrams, kuriems virš 60 metų, prostatose rasta 60 proc. vėžio židinių, virš 70 metų – 70 proc., 80 metų – 80 proc. Prieš mirtį šiems vyrams nebuvo jokių vėžio ženklų ir jie mirė ne nuo vėžio. Tai įrodo, kad imuninė sistema iki tol puikiai veikė pusiausvyroje.
Tačiau vėžinių ląstelių daugėja su amžiumi, mat tada kaupiasi ląstelės suvėžėjimą galinčios sukelti mutacijos, o ir imuninės sistemos pajėgumai silpsta. Netgi yra terminas imunosenėjimas. Vienas jo ypatumų tas, kad vyresniame amžiuje nemažą dalį (net iki ketvirtadalio) viso specifinio imuniteto užima imuninis atsakas prieš įvairias lėtines infekcijas, tokias kaip Herpes ar citomegalo virusų. O juk imuninės sistemos komponentų gali būti tam tikras kiekis organizme - ji negali plėstis, kiek nori. Dėl to su amžiumi imuninės sistemos gebėjimas reaguoti į įvairias grėsmes silpsta. Pavyzdžiui, vyresnius žmones vakcinuojant nuo gripo, pas juos antikūnų susidaro iki 4 kartų mažiau.
- Ir kaip kovoti su tokia apsnūdusia imunine sistema?
Yra įrodyta, kad fizinio aktyvumo metu „patyrę“ (ilgą laiką su lėtinėmis infekcijos kovojantys, bet kartu imuninę sistemą perkraunantys) komponentai yra „išmušinėjami“. Taip imuninė erdvė atlaisvinama naujų grėsmių atpažinimui. Bet kokio fizinio aktyvumo metu pasireiškia didesnis ar mažesnis oksidacinis stresas, išsiskiria adrenalinas, kurių poveikis ir susijęs su selektyvesniu minėtų komponentų „praretinimu“. Todėl bent pusvalandį kasdien privalome skirti fiziniam aktyvumui. Imuniteto „pravalymui“ tinka ir paprasčiausias vaikščiojimas. Svarbi ir pilnavertė mityba. Turime valgyti pakankamai daržovių ir vaisių (o ne vaisių ir daržovių). Daugiau nei pusę raciono turi sudaryti daržovės ir vaisiai. Geriausia vengti raudonos, labai kepintos mėsos. Rinkitės baltą mėsą, žuvį. Nereikia pasiduoti reklamoms, kurios bruka įvairiausius papildus imuniteto stiprinimui. Jei mityba pilnavertė, papildų nereikės.
Pabrėžtina, kad vėžys išbalansuoja priešnavikinį imuninį atsaką ir priverčia imuninę sistemą slopinti pačią save, labai išvešindamas ir suaktyvindamas įvairius imuninės sistemos supresinius (slopinančiuosius) mechanizmus. Svarbu paminėti, kad šie supresiniai imuninės sistemos komponentai yra imlūs bet kam. Jei ateina bet kokios naudingos ar žalingos medžiagos, jie pirmieji į jas sureaguoja. Todėl žmonės, kurie serga vėžiu, negali patys mėginti stiprinti imuniteto, nes sau gali tik pakenkti. Vėžio atveju priešnavikinį imuninį atsaką tinkamai sureguliuoti gali tik imunoterapija, kuri, deja, dar labai brangi, bet užtikrintai skinasi kelią į kasdienę onkologinė praktiką. Beje, nereikėtų savarankiškai reguliuoti imuninės sistemos ir žmonėms, sergantiems autoimuninės ligomis, alergijomis (kai imuninė sistema dėl įvairių priežasčių užsiima saviveikla ir veikia neadekvačiai).
Imunitetui labai svarbus ir pakankamas miegas. Tad jei prastai maitinatės, nesportuojate, daug stresuojate ir mažai miegate – vėžio tai tiesiogiai nesukels, tačiau sudarys labai geras sąlygas, kad dinaminės pusiausvyros metu laimėtų vėžys, o ne imunitetas.
- Ar galima pacientui po gydymo pasakyti, kad jis jau visiškai išgijo?
- Vėžys yra lėtinė liga. Reikia susitaikyti, kad jis kaip diabetas, arterinė hipertenzija. Pavyzdžiui, pacientui, kuriam ankstyvoje stadijoje buvo nustatyta melanoma, ji pašalinama, tačiau net po 10 metų gali būti recidyvas arba metastazės.
Pagal onkologijos standartus, pacientas po gydymo stebimas 5-10 metų, tačiau pacientams rekomenduojama daug ilgiau pačiam investuoti ir vėliau reguliariai sekti vėžio žymenis, bent kartą per metus atlikti ultragarsinį tyrimą. Bijoti, kad mirsi, nereikia, tačiau mąstyti reikia šaltai – liga gali atsinaujinti.
Be to, niekas negali pasakyti, kaip greitai vėžinės ląstelės sudaro židinius, viskas priklauso nuo imuniteto. Tam, kad ląstelė suvėžėtų, reikia, jog susikauptų reikalingas mutacijų rinkinys. Ne visos mutacijos baigiasi vėžiu – ląstelė gali tapti nefunkcionali, pakitusi, bet ne vėžinė. Kad normali ląstelė suvėžėtų, reikia bent keliasdešimties genų mutacijų. Jei žmogus nėra stiprioje kancerogeninėje ekspozicijoje, tam gali ir kelių ar keliolikos metų.
Bėgant metams, mutacijų ląstelėse neišvengiamai kaupiasi, todėl gali susidaryti ir vėžinių ląstelių. Labai daug lemia ir genų polimorfizmas. Vienas žmogus gali rūkyti 50 metų ir nesirgti plaučių vėžiu, o kitas susirgtų jau po 10-ies metų rūkymo. Tabako dūmai patys nėra kancerogenai, tačiau į organizmą patekusios juose esančios įvairios medžiagos mūsų ląstelių yra apdirbamos į kancerogeninius junginius.
Nuo to, kokia yra paveldėta konkretaus fermento atmaina, ir priklauso, ar ląstelės labai aktyviai tabako dūmuose esančias medžiagas verstų į labai aktyvią kancerogeninę formą, ar ne. Tad rūkymas, be abejo, yra žalingas (nes jo poveikis neapsiriboja tik padidėjusia vėžio rizika), tačiau nuo kiekvieno žmogaus genetinio fono priklauso, kiek jis bus kancerogeninis.
- Ar medicina juda ta linkme, kad vos žmogui gimus galėsime ištirti jo genetinį polinkį ir pasakyti – tu nerūkyk, nes tikrai susirgsi vėžiu?
- Dalį bus galima pasakyti. Tačiau, kad galėtume prognozuoti vėžį – dar vargu. Dalis vėžį sukeliančių mutacijų yra paveldimos. Pabrėžiu, kad paveldimas ne vėžys, bet gali būti paveldėti tam tikri mutavę genai, t.y. polinkis sirgti vėžiu. Genus paveldite iš tėvo ir iš motinos, jei iš abiejų tėvų gaunate jau mutavusius genus, tada jūsų šansai susirgti vėžiu yra didesni. Visgi dauguma su vėžiu susijusių mutacijų įvyksta gyvenimo eigoje. To išprognozuoti nepavyks, teks žmogų, kiekvieną jo organą nuolatos tirti.